Plačios šypsenos ir žvitrių rudų akių merginą Ievą Zasimauskaitę žiūrovai pirmą kartą pastebėjo prieš šešis metus televizijos projekte „Chorų karai“. Dainininko Raigardo Tautkaus vedamas kauniečių kolektyvas tąkart skynė laurus, o sėkmingai startavęs muzikinis šou šešiolikmetei nutiesė tiltą į pasaulį, apie kurį ji svajojo nuo pat vaikystės.
„O, taip! Man atrodo, dainuoti pradėjau kur kas anksčiau nei kalbėti. Kiek prisimenu, aš visada dainavau“, – išgirdusi tradicinį klausimą, kurio interviu pradžioje sulaukia dažnas atlikėjas, nusijuokė Ieva. Per šešerius metus, kai mergina žengė pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį, jos gyvenime pasikeitė ne tik pavardė. 22 metų jaunos moters maisto racione nebeliko vietos mėsai, žuviai ir kiaušiniams. Ji visiškai atsisakė alkoholio, o rytą pradeda ne stiprios juodos kavos puodeliu, bet dvi valandas trunkančia meditacija.
„Kai mano gyvenime atsirado vedos, kitaip ėmiau žiūrėti ir į didžiąsias šventes: Velykas, Kūčias ar Kalėdas. Dabar susėdus prie bendro stalo, namiškius, mane ir vyrą Marių, vienija ne maistas, kaip daugumą kitų. Dabar mes daug šnekame“, – apie pasikeitusias gyvenimo vertybes kalbėjo, šiųmetės atrankos į nacionalinį Eurovizijos dainų konkursą finalininkė I.Zasimauskaitė-Kiltinavičienė.
Susitikimo vietai paskyrusi vieną Kauno senamiesčio ajurvedinių kavinių, angelo balso savininkė dar labiau atsivėrė. Giliai įkvėpusi šaltalankių arbatos aromato, savaitraščio skaitytojams ji mielai pasakojo apie laimės paieškas, drabužių lyginimą ir silpnybę savo ruoštai lazanijai.
– Prisipažinai, kad dainuoti pradėjai anksčiau nei kalbėti. Vadinasi , mokykloje buvai ta, kuri stovėdavo pirmose eilėse ir dainuodavo garsiausiai?
– Pirmoje klasėje ne iš karto papuoliau į Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą. Pusmetį buvau kandidatų sąraše, nes rėkiau, o ne dainavau. Galiausiai patekusi į muzikos šventovę, joje praleidau aštuonerius metus. Dievinau dainavimą, o solfedžio ir literatūros negalėjau pakęsti. Tada nesupratau, kam to reikia, dabar gailiuosi, kad nesigilinau į šiuos dalykus. Jiems skirtą laiką prakalbėjau arba praleidau.
– Pirmą kartą žiūrovai tave išvydo projekte „Chorų karai“. Jis ir buvo lemiamas tavo gyvenime?
– Atrankoje į Raigardo Tautkaus „Šampaninį chorą“ atsidūriau visai netikėtai. Draugai ragino eiti, bet man buvo baisu, juk televizinis projektas. Prisimenu, per visą Laisvės alėją buvo nusidriekusi ilgiausia eilė, aš kažkaip prasibroviau į priekį ir sudainavau. Nesiruošusi, su neplauta galva (juokiasi). Dabar esu dėkinga Raigardui, kuris padėjo žengti žingsnį į priekį ir suteikė daug vertingų žinių.
– Kada prasidėjo tavo solistės karjera?
– Maždaug trejus metus koncertavau kartu su choru. Būdavo, kad per mėnesį turėdavome po šešioliką koncertų, todėl natūralu, mokykloje buvau itin retas svečias. Daugiausia save prisimenu autobusiuke, kuris mus vežiodavo po visą Lietuvą. 2012-aisiais metais sudalyvavau dar viename televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Tada ir prasidėjo mano solinė karjera.
Žmonės Ievą Zasimauskaitę ėmė identifikuoti kaip atlikėją, o ne merginą iš choro, kuri tiesiog gražiai šypsosi. Netrukus išbandžiau jėgas pirmojoje Eurovizijos atrankoje. Po jos dar labiau išryškėjau kaip solistė. Visgi daugiausiai vertinimų sulaukiau po šių metų nacionalinės atrankos finalo.
– Šiemet buvo trečias kartas, kai savo jėgas bandei atrankoje į nacionalinį Eurovizijos dainų konkursą. Bus ir ketvirtas?
– Eurovizijoje dalyvausiu tol, kol iškeliausiu į kokią nors šalį ir Lietuvai atvešiu pergalę. Žinoma, tam reikia gero pasirodymo ir geros dainos. Kol kas tai sunku padaryti, nes rašytojų yra mažai. Truputį paatvirausiu – jau turiu minčių, ką darysiu kitais metais. Gali būti, kad tai man atneš sėkmę.
– Kone kiekvienoje Eurovizijos atrankos laidoje sulaukdavai liaupsių iš užsienio komisijos, bet Lietuvos melomanai gerais žodžiais nesimėtė. Neapmaudu?
– Per konkursą sulaukiau nemažai laiškų, raginančių emigruoti iš Lietuvos, esą čia lieku nesuprasta ir neįvertinta. Tikrai nežadu to daryti. Per daug myliu Lietuvą ir Kauną, kurį sunku palikti net kelioms dienoms. Pirmiausia noriu išbandyti savo sėkmę čia, nes ir Lietuvoje yra nemažai žmonių, kuriems patinka tokia muzika. Beje, mūsų komisijai nepatiko švedų kurta daina, o ne aš. Man, kaip atlikėjai, jie turėjo mažai pastabų.
– Tavo vyras Marius Kiltinavičius daug metų buvo grupės N.E.O. narys. Ar sulakdavai ir jo kritikos?
– Sulaukti kritikos ir ją priimti iš Mariaus man visada sunku. Juo tikiu, pasitikiu, bet kai išgirstu sakant, kad per pasirodymą buvau netikra, ar kažką padariau nepakankamai gerai, galiu nekalbėti ir pusę dienos. Pyktis praeina, o aš prisiglaudusi jam sakau: „Mariau, niekada man nemeluok, visada sakyk taip, kaip yra.“ (juokiasi).
– Kukli, tyli ir nuolanki: tokią tave matė ir mato žiūrovai. Tokia esi iš tiesų?
– Būna, prieina žmonės gatvėje ir sako: „Laba diena, jūs labai gražiai dainuojate, bet nebūkite tokia kukli.“ Turiu ir kitą pusę, matomą tiems, kuriuos prisileidžiu arčiau savęs. Turiu aiškią savo nuomonę. Jei žinau, kad esu šimtu procentų teisi – stovėsiu iki galo.
– Ko negali pakęsti?
– Nemėgstu apkalbėti. Viešoje erdvėje to niekada ir nedarau. Taip, savų žmonių rate galiu diskutuoti apie tai, kas man nepatinka, bet iš uždaro rato to niekada neišnešiu. Šiomis dienomis ypač daug kalbama apie toleranciją, deja, žmonių veiksmai rodo ką kitą. Dauguma galvoja, kad sumenkindami silpnesnį, jie atrodys fainesni.
– Tokios taisyklės galioja ir šou pasaulyje?
– Visai neseniai su Mariumi žiūrėjau klipą, kuriame gerai pasaulyje žinomi žmonės kalbėjo apie tai, kas yra laimė. Laimė yra ne žinomumas, ne išorinis grožis ir turtai. Atvirkščiai. Kuo labiau žinomas esi, tuo tau sunkiau: apkalbos, vertinimai ir komentarai. Žinoma, yra daug gražių žmonių. Todėl labai svarbus tavo asmeninis pasirinkimas – kur suksi ir su kuo bendrausi. Mano draugai yra ir garsūs režisieriai, ir niekam nežinomi žmonės, prieš filmavimą į atlapą segantys mikrofoną. Man nesvarbu, kas jie, svarbiausia, kad jie tikri. Yra ir ne vienas nuostabus atlikėjas, tarkime, Erica Jenings. Talentinga, bet labai šilta ir nesugadinta.
– Ar nebijai, kad šou pasaulis tave sugadins?
– Nebijau, nes šalia turiu Marių. Šou pasaulyje su grupe N.E.O. jis praleido dešimt metų, todėl perėjo visus etapus. Paskaitau internete kokią kvailystę ir susikremtu, o jis mane ramindamas sako: „Juk visa tai netikra! Žmonės kalba negražiai, bet tai jų pasaulis, ne tavo.“ Manau, tokie dalykai neišvengiami bet kokioje sferoje, ne tik šou pasaulyje. Nebus taip, kad visiems patiksi arba nepatiksi.
– Su vyru daug kalbate apie šou verslą?
– Namuose apsibrėžiame ratą, kuris mus atskiria nuo viso to. Turime begalę kitų temų, kurias aptarinėjame.
– Pagrindinis tavo užsiėmimas – dainavimas. Dieną irgi pradedi su daina?
– Diena prasideda meditacija. Su Mariumi kiekvieną rytą tam skiriame po dvi valandas. Abu domimės ajurveda, joga, esame vegetarai ir visiškai nevartojame svaigalų. Taip, man 22 metai, o aš kalbu apie tai, kad atsisakiau alkoholio. Skamba keistai? Bet taip yra. Keliamės anksti – 5.30 val., kartais ir 4 val. Tikiu, kai nėra aiškių dienos tikslų, lipti iš lovos tokiu metu daug kam atrodo sudėtinga. Mes turime dėl ko keltis. Kai turiu koncertų, keliuosi vėliau, nes ir namo grįžtu apie 2–3 val. nakties.
– Manai, kad tau sekasi?
– Šeimos nariai, draugai, kaimynai – visi džiaugiasi manimi. Tada aš pati žinau, kur dar galiu tobulėti. Į dainavimą žiūriu ne kaip į šou verslą, jis man tarsi oras, ir visai nesvarbu, salėje manęs klausys dešimt žmonių ar dešimtys tūkstančių. Nuo to netapsiu kitokia, nosies labiau neužriesiu. Mano tikslas – gerai dainuoti, gerai jaustis ir tai perteikti žmonėms.
– Apie ką svajoji?
– Apie savo albumą. Žinau, sakoma, kad visi atlikėjai apie tai svajoja. Dar noriu rinkti pilnas sales klausytojų, būti populiari ir žinutę žmonėms, kad jie patikėtų savimi.
– Vienokią tave mato žiūrovai ir kolegos, o kokia tu esi namuose?
– Man labai patinka gaminti. Tapus vegetare atsivėrė kur kas platesnės galimybės nei guliašai, kepsniai ir kotletai. Turiu firminį patiekalą – vegetarišką lazaniją su konservuotais pomidorais, baklažanais, mocarela, kietuoju sūriu ir špinatais. Net mano tėtis ją kepa, nors ir nėra vegetaras.
– O kaip namų interjeras? Rūpiniesi būsto jaukumu?
– Nesugebu, bet jei sugebėčiau, man tikrai patiktų tai daryti. Galiu nebent nupirkti vazą ir pamerkti į ją gėlių. Nemėgstu ir lyginti, todėl kaskart Mariaus atsiprašinėju už tai, kad prieš varžybas marškinius jam tenka tvarkyti pačiam. Nors... jau dvi dienas lyginu. Girdėjau, kad jei labai kažko nemėgsti, būtina tai daryti. Paskui tas užsiėmimas taps mielu.
– Tiki likimu ar žmogaus galiomis?
– Likimas yra. Pažiūrėkite į skirtingus žmones. Vienas vaikas mokykloje matematiką kala dieną iš dienos, bet daugiau 7 niekada negauna. Kitas prie to paties dalyko prisėda prabėgdamas, ir gauna geriausią įvertinimą. Taip pat ir su dainavimu. Kartais pakanka atsirasti tinkamu laiku su tinkama daina, ir viskas. Žinoma, jei sėdėsi namie sudėjęs rankas ir tikėsi vien likimu, jis už tave nieko nepadarys. Žmogus visada turi du pasirinkimus: daryti arba nedaryti nieko.
– Kada tavo gyvenime įvyko esminių pokyčių?
– Prieš dvejus metus išvažiavau į Barseloną. Ir ji, ir pati Ispanija man buvo tarsi svajonė. Važiuodama ten galvojau, kad būtent čia gyvensiu ir Mariui vaikus gimdysiu. Tikėjau, kad tapsiu tokia pati laisva ir nepriklausoma kaip vietiniai gyventojai. Visgi realybė buvo kitokia. Supratau, kad visa tai – iliuzija, kad nepabėgsiu nuo savęs. Supratau, kad noriu kažką keisi, nebeužteko gyventi vien svajonėmis. Pradėjau domėtis vedomis. Nepatikėsite, pasirodo, Marius, kuris tada buvo Rusijoje, pajuto tą patį, ką ir aš. Jis pirmas tapo vegetaru, vėliau ir aš pasekiau jo pėdomis. Taip ir gyvename.
– Jūsų vestuvės buvo ypatingos. Be mėsos ir alkoholio?
– Svečiai gana skeptiškai žiūrėjo į mūsų vestuves. Nebus alkoholio? Nebus mėsos? Ką valgysime? Atomazga buvo tokia: visiems susirinkusiems šios vestuvės buvo pačios įsimintiniausios. Visi šoko, kalbėjo ir niekas nenorėjo skirstytis namo. Ir valgyti buvo ką, ir taures kiekvienas rankose spaudė, tiesa, su nealkoholiniais kokteiliais.
– Ar dabar esi laiminga?
– Dabar mano gyvenimas kur kas laimingesnis nei anksčiau. Jei reikėtų atsakyti į klausimą tiesiogiai – aš einu laimės link. Džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado vedos, o su jomis ir atsakymai į klausimus, kurie anksčiau kankino. Mes daug ko bijome: klausti, klysti. Bijojau ir aš, bet dabar einu teisingu keliu.
– 22 metų merginos lūpomis kalba tokia išmintis.
– Amžiaus sąvoka parodo mūsų ribotumą. Tai, kad tau keturiasdešimt, dar nereiškia, kad viską žinai. Taip, mano tėvams – penkiasdešimt, bet dabar jie dažnai manęs daug ko teiraujasi.
– Turbūt ne kartą sulaukei komplimentų dėl savo išvaizdos. Grožio paslaptis – tavo jaunystė?
– Mėgstu masažą, todėl kai tik turiu galimybę atsiduodu šiam malonumui. Negaliu pakęsti manikiūro ir kirpėjos kėdės. Man tai yra tuščiai praleistas laikas. Nors esu įsitikinusi, kad vidinis grožis daug ką lemia, išorinis vaizdas taip pat svarbus. Man patinka sutvarkyti nagai, saikingai išpešioti antakiai ir pakirpti plaukų galiukai. Esu prieš plastines operacijas, priklijuojamas blakstienas ir pripūstas lūpas. Kūnas mūsų nepadaro laimingesniais. Žinoma, jei kažkam gyvenimas be to nemielas – prašau. Beje, praėjus pusmečiui po to, kai tapau vegetare, sulaukiau komplimentų, kad labai pagražėjau. Ir pati pastebėjau, kaip atsigavo plaukai, nagai, o akys ėmė žibėti.
– O kaip saldumynai? Lepiniesi jais?
– Šokolado nevalgau, kavos negeriu. Anksčiau į puodelį galėdavau sužerti tris kupinus kavos šaukštelius, tačiau supratau, kad šio gėrimo efektas trumpalaikis. Energijos gauni, o po kokių dviejų valandų pasijunti visiškai išsunktas. Dabar mėgaujuosi vegetariniais tortais, kai trūksta energijos, išgeriu imbierinės arbatos. Beje, Vilniuje yra viena kavinė, kur parduodamas nerealus tiramisu. Nežinau, iš ko jį daro, bet suvalgius šio deserto, galiu nuveikti bet ką.
– Jei nedainuotum...
– Norėčiau būti dėstytoja arba mokytoja. Nežinau ar scenoje būsiu visą gyvenimą, todėl neatmetu galimybės, kad ateityje vaikus mokysiu dainuoti ar sveikai gyventi. Televizija? Sutikčiau būti intelektualios laidos vedėja, bet realiai savęs čia nematau.
– Mėgsti skaityti knygas?
– Knygos mane veikia raminančiai. Paimu į rankas, paskaitau puslapį ir galiu miegoti. Nesvarbu, būtų rytas, diena ar vakaras . Patinka dvasinė ir psichologinė literatūra. Nesuprantu, kokiu tikslu skaitomi romanai. Nors mama sako, kad ir ten būna gražių vietų. Visgi man labiau patinka praktiniai dalykai, kuriuos vėliau gali pritaikyti gyvenime.
