Iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“, kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo biblioteka, globėjai bibliotekose pristato savo vardo lentynas, kuriose kaups knygas, suformavusias juos kaip asmenybes, taip pat globėjų pačių rašytus, verstus ar labai vertinamus kitų autorių darbus.


– Pasiteiravome Andriaus, ką jam reiškia Globėjo lentyna?

– Man tai pirmiausia reiškia didelį džiaugsmą. Todėl, kad iš visų žmonių, kurie vaikšto į bibliotekas, labai nedaugelį pakviečia būti bibliotekos globėju ir turėti savo lentyną. Žinote, ankščiau, sovietiniais laikais, kai nusipelniusiam asmeniui suteikdavo didvyrio žvaigždę, jo tėvynėje pastatydavo bronzinį biustą. Aš nemanau, kad man greitai pastatys bronzinį biustą, bet manau, kad lentyna bibliotekoje yra artimiausias dalykas žingsniuojant link to.

– Utenos biblioteka, kodėl ji?

– Utenos biblioteka nėra mano vaikystės biblioteka, bet ji yra, sakykime, mano kūrybinės vaikystės biblioteka. Kai aš buvau dar tik pradedantis autorius, važinėjau su savo pirmąja knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, mane labai šiltai priiminėjo visur, bet Utenoje – šilčiausiai. Utenoje susirinko pilna salė žmonių, ko aš tikrai nesitikėjau. Man norėjosi ir jiems padaryti kažką gero. Tai tiesiog, žinot, karmos taškai, jie veikia keistai ir aš galvoju, kad čia įdėdamas kažką gero, įsidėsiu ir į savo „taupyklę“.

– Kokios pirmosios Jūsų globėjo lentynos knygos?

– Aš norėjau tomis knygomis pabrėžti tą besiplečiantį knygos supratimą. Todėl paėmiau tris savo trenerio Andriaus Pauliukevičiaus knygas „Tobulas kūnas“, „Pasiek savo tikslą“, „Tobulas kūnas per 100 dienų“ ir jo žmonos Ilkos Adams knygą „Super maistas“.

Kodėl? Todėl, kad besitreniruodamas su Andriumi kažkada sakiau jam: „tau reikia rašyti knygą“. Jis nebuvo tikras, bet vis dėlto pradėjo tą daryti, leidykla jam padėjo ir jis įsivažiavo. Dabar jis turi išleidęs 3 knygas, rašo ketvirtą. Visos jo knygos yra bestseleriai.

Labai dažnai žmonės, tokius kaip aš, kurie rašo publicistiką, kurie rašo kelionių įspūdžius, kurie rašo pastebėjimus apie socialinius tipažus, apie juos sako: „ne, jis ne rašytojas, čia ne literatūra“. Kiekvienais metais vyksta Vilniaus Knygų mugė ir ateina žmonės ir sako: „Va kiek knygų, o literatūros tai nėra“. Tai dažniausiai būna šiek tiek „įšilę“ rašytojų sąjungos nariai.

Manau, kad visi, kas rašo knygas, yra rašytojai. Šiuo atžvilgiu anglų kalba labai teigiamai skiriasi nuo lietuvių kalbos, nes angliškai „writer“ yra žmogus, rašytojas, kuris rašo tekstus. Tu rašai tekstus – tu esi rašytojas.

Kita knyga, kurią aš atvežiau ir padovanojau bibliotekai, tai yra Vytaro Radzevičiaus ir Laisvės Radzevičienės knyga apie Arvydą Sabonį. Ši knyga man buvo labai netikėta. Nepaisant to, kad ir Vytaras ir Laisvė yra mano geri bičiuliai, ir mes kartu dirbom ir knygų mugėse, ir su Vytaru kažkada neseniai dirbom leidyboje, kai jisai buvo žurnalo „Istorijos“ vyriausiasis redaktorius, bet pati knyga buvo labai netikėta, todėl, kad atrodo, ką dar galima pasakyti apie Arvydą Sabonį?

Apie šią knygą, kai Vytaras ir Laisvė pradėjo ją rašyti, buvo sakoma: „Na ir kam? Jau tiek knygų prirašyta apie krepšinį ir apie Sabonį, nieko nebus“. Nepaisant to, jeigu tai darai su meile, jeigu darai su išmanymu, jeigu surenki medžiagą, kurios kiti neturi ir interpretuoji savaip, iš to gali padaryti puikią knygą, ką jie ir padarė.

Ir galiausiai lentynoje nugulė dar ir 3 mano knygos. Būtų keista, jei tai būtų mano lentyna, bet be mano knygų. Tai yra „Naujųjų laikų Evangelija pagal Užkalnį“, „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ ir mano naujausia knyga „Užkalnio kelionės“, kuri yra lyg ir mano kelionių raštų tęsinys, bet kartu ten yra labai daug autobiografinės medžiagos, kurios skaitytojai labai geidžia.

Šiais laikais autorius turi būti tam tikra prasme asmenybė. Skaitytojas perka ne tik tą tekstą, skaitytojas perka savo smalsumo patenkinimą, skaitytojas perka savo mintis arba populiarius mitus apie autorių ir būtent todėl, ta samplaika reikalinga. Aš tai darau galbūt šiek tiek daugiau, nei daugelis kitų autorių.

Tokia ta lentyna ir tokios tos knygos. Ilgainiui tikiuosi atvežti žymiai daugiau, kad jau būtų visa lentyna, kad ten gyventų ne kelios knygos, o dešimtys.

– Koks buvo Jūsų santykis su biblioteka Londone?

– Kai gyvenau D. Britanijoje, man tikrai sekėsi keliomis prasmėmis. BBC poskyris, kuriame dirbau, turėjo didelę biblioteką, tad knygos buvo prieinamos ir tenai. Mano dukros nuolatos vaikščiojo į vietos municipalinę biblioteką, kuri buvo tiesiog už tvoros prie mano namo.

Man taip pat patikdavo nuvažiuoti į tokią vietą, kuri yra daugiau muziejus, negu biblioteka. Tai – britų nacionalinė biblioteka. Tiesiog pasižiūrėti jos, kaip kultūros paminklo. Tai yra galbūt ne ta biblioteka, kur labai daug žmonių ateina mokytis ar dirbti, bet tai yra paminklas bibliotekininkystei, kaip žmogaus veiklai.

– Koks bibliotekos vaidmuo Jūsų gyvenime šiandien?

Šiandien dažniausiai užsuku į biblioteką jau kaip autorius. Taip jau yra, kad knygų pristatymai, susitikimai su skaitytojais dažniausiai yra bibliotekose. Bibliotekos Lietuvoje išmoko tuos dalykus puikiai organizuoti, sukviesti žmones, daugelis Lietuvos bibliotekų tai daro labai gerai.

Dar viena biblioteka, tai Vilniaus universiteto naujoji biblioteka – Mokslinės Komunikacijos ir Informacijos Centras (MKIC) yra tokia erdvė, kur man labai gera dirbti. Atsinešu kompiuterį, ten labai ramu dirbti ir labai gera koncentruotis. Knygomis ten aš beveik nesinaudoju. Man patinka pati erdvė, atmosfera, tas žinių šventovės pojūtis, kurį biblioteka duoda, kaip ir ši Utenos biblioteka.

– Ar dar skaitote knygas?

– Mano skaitymas daugiausia yra iš reikalo, dėl ko labai liūdžiu. Tenka recenzuoti knygas, todėl jas privalau perskaityti. Yra temų, kurias gvildenu arba savo straipsniuose, arba laidose, tai reiškia turi paimti knygą, gilintis. Bet tai yra toks labai tikslinis knygos skaitymas.

Stengiuosi paskaityti ir romanų, ir publicistikos, ir biografijų. Tai man žymiai blogiau sekasi, negu turėtų sektis dėl laiko stokos, bet kaip ir su kiekvienu dalyku, čia reikia duoti sau užduotį, susikurti tam laiko. Nes jeigu tu pats to nepadarysi, už tave niekas nepadarys. Niekas nepasakys: „žiūrėk, Andriau, mes tave dabar išlaisviname nuo šitos rutinos, eik ir paskaityk knygą“. Kol šito pats nepadarysi, už tave to niekas nepadarys.

– Ką manote apie modernias knygos formas? Skaityklė, e. knyga...

Stengiausi prie to priprasti, naudojuosi skaitykle, daugiausiai angliškai literatūrai, kurią noriu skubiai gauti. Bet pasakyti, kad man būtų patogu skaityti skaitykle... To nepasakyčiau, man nepatinka. Ir aš nekalbėsiu apie popieriaus kvapą arba dar kitus dalykus. Popieriaus kvapas yra smagu. Popierinė knyga man yra patogiausias skaitymo formatas. Nuo elektroninių knygų aš nebėgu, bet mano skaitomos lektūros apimtyje jos sudaro ne daugiau 5 ar 10 procentų.

– Ar knyga Jus kada nors nustebino?

Prieš keletą metų mane labai nustebino, kai pasirodė pirmoji Mariaus Jovaišos „Neregėta Lietuva“. Tai buvo projektas, kurio aš Lietuvoje nesitikėjau – dėl savo ambicingumo, dėl savo puikios išvaizdos, dėl savo visiško „vakarietiškumo“. Neatrodė, kad ji sukurta lietuvių autoriaus. Džiugu, kad ir Lietuvoje galima taip ambicingai, taip išbaigtai, taip plačiai, su didžiuliu tarptautiniu pristatymu, išleisti knygą.

Dar įspūdį padarė Andriaus Tapino „Vilko valanda“. Todėl, kad jis iš esmės sukūrė Lietuvoje naują žanrą. Andrius iš tikrųjų dirbo prie savo knygos platinimo ir pristatymo skaitytojui kaip tikras ekonomistas, kaip žmogus, kuris yra ne tik rašytojas, bet ir verslininkas.

Žinau, kad rašytojai kratosi šito dalyko, kratosi komercijos; tai yra ne tai, ką jie nori daryti. Bet knygų yra labai daug, kiekvienoje „Knygų mugėje“ – pilni prekystaliai, lentynos. Jeigu nori, kad tavo knygą skaitytų, turi būti pastebėtas ir vaizduotei neturi būti jokių ribų.

– Ar liko, kurios neperskaitėte?

– Nesu sistemingai perskaitęs Korano ir man tai yra įdomus dalykas. Dirbau pakankamai ilgą laiką su Iranu, iranietiškais dalykais ir žinau, kaip žmonėms ten, Artimųjų rytų šalyse yra svarbus jų šventasis raštas. Jis formuoja jų sąmonę, formuoja jų politines naujienas, sprendimus, etiką, labai daug ką. Tais laikais Koraną pasklaidydavau taip probėgšmais, tiesa – pakankamai gerą anglišką vertimą, bet taip sistemingai ir neperskaičiau. Man atrodo, kad sužinočiau daug naujo.

– Tai perskaitysite?

– Manau, kad taip.