‒ Esate kilęs iš Kauno, Šančių, dabar gyvenate Vilniuje. Ar pasiilgstate gimtojo miesto?
‒ Visada, net kai greitkeliu važiuoju pro Kauną, bet neužsuku, mane užlieja šilumos banga. Kaune gyvenau iki 14 metų, paskui įstojau į baleto mokyklą Vilniuje. Man Kaunas yra labai šiltas miestas, labai patinka jo architektūra. Kaunas man visada primena Lietuvos istoriją. Visi žino, kad Kaune gimė opera, operetė, drama. Kaunas − mūsų kultūros lopšys.
Jei Kaunas būtų buvęs meniškesnis, turtingesnis menų, būtų mažiau komercijos – tikrai būčiau čia likęs. Kai čia gyvenau, gavau paskyrimą arba į Kauno muzikinį teatrą, arba į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Oi, kaip nenorėjau į Muzikinį! Bet Dievas nubaudė – kai baigiau muzikos akademiją Peterburge, su a. a režisieriumi Gintu Juozu Žiliu Kauno muzikiniame teatre kūrėme miuziklus, operetes, operas, šokio spektaklius. Gal 20 metų! Visada didžiavausi, kad esu kaunietis.
‒ Televizijoje esate matomas rečiau. Ar jos pasiilgstate? O gal džiaugiatės, sulaukdamas mažiau dėmesio?
‒ Televizija man visada buvo antraeilis užsiėmimas. Į ją buvau pakviestas, joje dirbau. Pasakyti, ar pasiilgau, negaliu, ilgesio nejaučiu. Kaip išmintingas žmogus, suprantu, kad televizija šiandien gali būti, o rytoj jos mano gyvenime gali nebelikti. Manau, ji pasidarė primityvoka, per visus kanalus rodomos tos pačios laidos.
Mano laiku visi kanalai buvo tie patys, bet daugiau skyrėsi, o dabar labai suvienodėjo. Vis dar nueinu į įvairias laidas, tačiau nebematau skirtumų, nebegaliu pasakyti, kuriam kanalui kuri laida priklauso, visi vienodi. Tada suprantu, kad net jei ir mane pakviestų, aš ten būčiau nenaudingas. Dabar visi kanalai juokina, o aš nelabai juokindavau, daugiau šutindavau (juokiasi). Turbūt dabartiniam laikmečiui jau netinku.
‒ Esate charizmatiškas. Ko reikia žmogui, norinčiam padaryti karjerą televizijoje?
‒ Pirmiausia, jis turi būti savo srities profesionalas. Be jokios profesijos atėję į televiziją žmonės dažnai po metų iškrenta. Juos televizija išsunkia kaip citriną ir išmeta. Žmonės, kurie ateina turėdami profesiją, joje išsilaiko ilgiau. Nors geriausiai televizijoje laikosi, stebint šį laikmetį ir poreikius, – tie, kurie dainuoja. Turime Rūtą Ščiogolevaitę – ir padainuoja, ir laidas veda, gali būti ir chamka, ir vėl padainuoti. Dainuojantys žmonės televizijai yra reikalingi, nes, pripažinkime, Lietuva nėra šokio šalis.
‒ Ką manote apie šiuolaikinę televiziją?
‒ Europoje šokių projektai vyksta jau kelis dešimtmečius, o Lietuvoje parodo 2−3 sezonus, ir visi šaukia: „Jau nusibodo! Jau nusibodo! Neįdomu, duokite ką nors naujo.“ Tada galvoji, kad gal visi reikalauja, kad kažkam nukirstų galvą? Ar transliuotų operaciją? (juokiasi). Mano subjektyvia nuomone, Lietuva gyvena giliame strese. Kalbame apie savižudybes, girtuoklystę, kiekvienas protingas psichiatras žino, kas tai yra.
Žmonės puola prie ryškių savirealizacijos priemonių, o televizija – prie ryškių ir drastiškų projektų. Nesitreniravę bėga 50 kilometrų, griūva, juos veža į kapines – viskas rodoma. Gyvename pasimetimo epochoje, tai labai atsispindi televizijoje. Patys prodiuseriai negali sukurti nieko originalaus. Vyksta atmetimo procesas, atmetama tai, kas populiaru Europoje. Lietuvoje svarbu dainuoti, visiems atrodo, kad dainuoti yra lengva. Ir matote, kiek dainų projektų yra, – abiejų rankų pirštų reikia norint suskaičiuoti (juokiasi).
‒ Manote, kad šokį reikia palikti teatro scenai?
‒ Ne, nebūtinai. Televizija yra tinkama vieta šokiui, bet sportiniai šokiai yra greičiau įsisavinami lengvesne forma. Nesakau, kad jie niekiniai, bet sportinių šokių judesių lengviau ir greičiau išmokstama, jų drabužiai gražiai atrodo televizijoje. Televizijoje turėtų dominuoti sportiniai šokiai. Šokių projektai yra gerai, nes Lietuvos vakarai − ilgi ir tamsūs, o šokių projektai juos praskaidrina. Dainų projektai pasidarė vienodi. Juos dažnai daro tas pats prodiuseris, jie iš vieno kanalo eina į kitą. Kaip sakoma, mergaitė ta pati, tik suknelė kita – o čia net suknelės nekeičia.
Projektas pasidaro neįdomus ir nuvalkiotas. Šokių projektai reikalauja didesnio įdirbio. Būna net dalyvių, kurie atvelkami visiškai nešokę, tik su garsiomis pavardėmis. Lietuviai − mazochistų tauta: labai smagu pasijuokti, pažeminti – koks nors seniūnas šoka, visi jį puola. Choreografija puikiai tinka emocijoms reikšti, galima parodyti daugiau ir linksmesnių televizinių akimirkų.
‒ Koks televizijos projektas ar serialas paliko didžiausią įspūdį?
‒ „Moterys meluoja geriau“. Jame filmavausi 4 sezonus, tada jis man patiko labiau. Dabar jis tapo kriminalinis. Nenoriu įžeisti, bet į žiūrovą žiūrima, tarsi mes būtume debiloidų tauta. Labai nupiginta. Anksčiau serialas buvo bulvarinis, lengvas, su pudra, su naiviomis frazėmis. Dabar ten visi − alkoholikai, moterys − išprotėjusios barakudos. Tarsi mes kažkokie degradai. Aišku, sakys, kad aš nesifilmuoju, todėl taip varau, bet faktas – staigia pasikeitė scenaristas, ar kas, todėl kokybė labai suprastėjo.
‒ Esate žinomas žmogus, koks gerbėjų parodytas gestas, dėmesys jums buvo didžiausia staigmena?
‒ Mane labiausiai stebina tai, kad žiniasklaida ir televizija mane pristato kaip didelį blogiuką, skandalistą. Mane pristato kaip „skandalingiausią Lietuvos žmogų“ – net pats galvoju, kokie tie mano skandalai? Nieko nesuprantu (juokiasi). Buityje susitinki, visi žmonės maloniai, lipšniai bendrauja, sako: „Esate visai kitoks negu televizijoje.“ Sakau jiems: „Juk multiko aktorius, vaidinantis vilką, žmonių realybėje nevalgo.“ Televizija – kaip kinas ir spektaklis. Žmonės nustoja domėtis, šviestis, tiki viskuo, ką rodo. Televizija formuoja žmogaus mentalitetą ir išprusimo lygį.
‒ Ar galėtumėte išskirti pasauliniu mastu televizijos personą, veidą, laidų vedėją, kuris yra sektinas pavyzdys?
‒ Be kalbos – Maksimas Galkinas. Jis yra universalus, į televiziją atėjęs su labai stipria savo profesija, todėl iš karto matyti, kad jis, nors galbūt ir Pugačiovos statytinis, bet yra labai talentingas žmogus. Jis nėra velkamas vien todėl, kad patiko kažkokiam prodiuseriui, o talento neturi. Rusijos televizija yra tikrai galingesnė už visas mūsų. Ne todėl, kad ta šalis geresnė, bet todėl, kad šalis turi labai senas ir gilias teatro tradicijas, kultūrą. Rusijos poveikis televizijoje labai ryškius – vagiami, plagijuojami įvairūs serialai, idėjos. Lietuvoje niekas nerašo scenarijų, turime vieną teatro režisierių − Marių Ivaškevičių, tačiau jis niekada nerašo televizijai, o galėtų, galėtų pakelti gero serialo lygį.
