Na, pirmiausia, „Trijų milijonų“ aš niekam neatidaviau. Žiniasklaida kartais taip pat prirašo nesąmonių. Pasitikiu žmonėmis. Visi turime laikytis taisyklių. Negali įsistatęs kiaulės akis naudotis kito gerumu! Jeigu tokių atsiranda, nemanau, kad tai – mano bėda. Nenustoju tikėti žmonėmis, čia jie praranda pasitikėjimą, o tai – kur kas blogiau.
Kokios gyvenimo pamokos reikėtų, kad taptum atsargesnis?
Tikiu, gyvenimas dosniai atseikėja už gerus darbus. Kartais nudegi. Tačiau elgdamasis teisingai, užsitikrini dvasios ramybę. Tegu sykiais kai ką prarandu, bet ramybė juk svarbiau nei paranojiko gyvenimas, kai atrodo, kad aplinkui – vieni vilkšuniai, norintys tave „išdulkinti“. „Nafik“, man tokio gyvenimo nereikia!
Pagaliau, juk ne viskas pinigais matuojama!
Niekada labai dėl jų neišgyvenau! O gal dėl to, kad man jų netrūksta? Kada nors sėdėsiu vargeta ir sriūbausiu, kad visus iššvaisčiau.
Turėtum nemažai uždirbti! Kam pinigus švaistai?
Nešvaistau! Vieni už penkiolika tūkstančių nusiperka televizorių, pasikabina ant sienos ir įsivaizduoja, kad padarė didžiausią investiciją. Televizoriui man užtenka septynių šimtų litų, o kitus leidžiu savo malonumui. Kelionės... Vakarėliai... „Drinkai“ draugams ir draugėms baruose. Kas kur investuoja!
Kodėl nenusiperki, pavyzdžiui, brangios gitaros?
Turiu gitarą! Jeigu būčiau „kietas“ gitaristas, gal nusipirkčiau geresnę. Kol kas daugiausia investuoju į namus: virtuvės baldai, klozetai...
Nejau užsimanei juos susitvarkyti?
Trejus metus gyvenęs tik turėdamas mikrobangų krosnelę, dabar ant dujinės viryklės galiu gaminti valgį. Ir stalą turiu, ir kėdes, į kurias nuolatos kėsinasi katinas.
Begemotas vis dar pas tave gyvena? Maniau, jį ištiko liūdnas papūgėlių likimas...
Katinas yra patenkintas, nors virš jo galvos kaupiasi debesys. Mano tėvai ir dar kai kurie „personažai“ vis dažniau ima kalbėti, kad jį reikėtų iškeldinti, nes per daug pūkuojasi. Aš katiną raminu: kol kas turi patikimą „stogą“.
Kažkada svajojai grupėje AC/DC įsidarbinti scenos darbininku. Nuo to laiko praėjo gal penkiolika metų. Nejau nebuvo nė menkiausios galimybės tai padaryti?
Tai nebuvo didžiausia svajonė. Atsirado kitų variantų ir aš juos pasirinkau. Tikriausiai nuėjau lengvesniu keliu: įsidarbinti televizijoje pasirodė paprasčiau nei scenos darbininku roko grupėje.
Jeigu ne televizija, ar mes dabar čia kalbėtumėmės?
Žinoma, kad ne! Pastatyk kokį sodininką iš Druskininkų miesto aikštėje ir visą laiką filmuok. Visi jį pažinos! Tačiau tai nereiškia, kad labiau mėgs. Kad bus žinomas – jokių abejonių!
O kaip smagiau? Kai esi mylimas ar kai nekenčiamas?
Mielai dirbčiau savo darbus, nelaukdamas vertinimų iš šalies. Kad niekas neaiškintų, koks esu „fainas“ ir juo labiau – koks blogas. Taip gyventi būtų patogu, bet supranti, kad neįmanoma. Džiaugiuosi galėdamas būti visoks: išsišėlti scenoje, suvaidinti protingą televizijos laidoje, nors gal ne visada pasiseka, išlieti sielą laikraštyje, kai noriu pasakyti visiems svarbius dalykus.
Tačiau už visa tai ir už populiarumą reikia mokėti!
Negali inkšti, nes yra ir pranašumų. Dėmesys erzina, bet visi jo norime. Ir, velnias žino, kas geriau – tūnoti ramiai ir jausti, kad gyvenimas bėga pro šalį, ar būti įsitempus, bet dalyvauti jame? Kad ir kaip galvotum, vis tiek antrasis variantas geresnis!
Dažnai esi kritikuojamas, keikiamas, apkalbinėjamas. Ar tai žeidžia?
Žeidžia. Kartais jautriai reaguoju į tai, į ką nereikėtų išvis reaguoti. Manęs neskaudina motyvuota kritika. Žinau, ką darau ne taip, smagu, kai draugai sugeba kandžiai įgelti. Nervina, kai nepelnytai esu kalamas prie kryžiaus. Atrodo, išeitum į gatvę su manifestu: „Chebra, yra ne visai taip, kaip jums atrodo!“
Kiekvienas turi savimeilę. Kuo galima paglostyti tavąją?
Kad gerai futbolą žaidžiu! Kad geras lovoje! Man atrodo, labai gerai žinau, kada sumaliau š..., o kada galiu save pagirti.
Yra pavojus save pervertinti...
Man tai negresia, nes dažniau malu š..., nei dirbu gerai! Labai sunku atskirti, kurie komplimentai nuoširdūs. Geriausiai pasitikrinti gali koncerte. Arba žmonės ateina tavęs pasiklausyti, arba ne. Scena yra „kaifas“, „kaifas“ joje būti!
Dažnai pripažįsti savo tinginystę. Jeigu ne tie, kurie spardo tau užpakalį, ko gero, visai nieko nedarytum...
Tikrai...
Ir jokios savigraužos?
Neturiu labai didelių ambicijų ir niekada nesvajojau užkariauti pasaulį. Radau paprastesnį būdą atsikratyti tinginystės. Prisiimu daugybę darbų. Tikrai mieliau krapštyčiausi prie vieno!
Pavyzdžiui, prie knygos...
Aš net laiškus rašydavau kaip knygą. Tris vakarus sėdėdavau prie vieno, kol išdėstydavau viską taip, kaip įsivaizduoju. Turėdavau daiktus ir prarasdavau. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą ir ją mečiau, bėgiodavau į futbolo treniruotes, buvau vadinamas perspektyviu, bet ir futbolininku netapau. Vėliau patiko būti roko grupės vokalistu, tačiau muziką pakeitė televizija. Tikriausiai ateis laikas, kai būsiu nebereikalingas televizijai, scenai ir laikraščiui. Kas liks? Pasiimti butelį brendžio ir rašyti knygą, kurios vėliau gal kaip nors parduosiu kokius du tūkstančius egzempliorių.
Knygoje tikriausiai parašysi apie „svajonių jaunikį“, nors jis ir baigia paskęsti užmarštyje...
Viešpatie, kiek galima! Nebe svajonė jau esu ir nebe toks jaunikis!
Senberniu daraisi?
Yra daugybė už mane žavesnių, jaunesnių.
Ir vis dėlto Nijolė Oželytė viešai prisipažino: „Su Marijonu į lovą – nors dabar!“
Nijolė yra „šoumenė“. Kartais laki frazė jai svarbiau nei mintis. Pramogų verslas!
Ir vis dėlto smagu, kai gali rinktis?
Man, matyt, pernelyg sekėsi. Gerai pagalvojus, netgi nereikėdavo daug pastangų.
Neišbarstei jausmų? Vienai truputį meilės, kitai – šiek tiek...
Visada maniau, kad reikia klausyti širdies. Nebandau vesti, nes atėjo laikas. Svarbi kiekviena gyvenimo detalė, su džiaugsmu jas prisimenu. Nesu sakęs: nenoriu prisiminti tos nakties.
Tikrai niekada taip nesakei?
Būdavo, kartais nustebdavau. Iš ryto. Bet šiltų jausmų – kur kas daugiau. Smagu, kai jie lieka.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje
