„Pirmasis gimtadienis, kuriame dalyvavome, buvo Kristinos Kaikarienės dukros šešiolikto gimtadienio šventė. Nuo to viskas ir prasidėjo, – DELFI pasakojo Jonas Nainys. – Toje šventėje viskas buvo labai įdomiai sugalvota, buvo padaryta tokia imitacinė radijo stotis, mes vedėme radijo laidą su visomis rubrikomis ir panašiai. Viską sugalvojo Kaikarienė, mums tereikėjo tik išpildyti.“
J. Nainys pasakojo, kad labai kruopščiai atsirenka, pas ką į gimtadienį važiuoti, o pas ką geriau nė kojos nekelti. „Ilgai bendraujame su žmonėmis, turime specialių klausimų, kuriuos užduodame. Mums svarbu, kad žmogus, pas kurį važiuojame, tikrai būtų mūsų gerbėjas, o ne tėvai tiesiog ėmė ir sugalvojo, kad patiksim, – pasakojo Jonas. – Smagiausia būna matyti, kaip tėvai stengiasi dėl savo dukrų. Jie atvažiuoja pas mus į radijo stotį, klausinėja, kaip viskas bus, derinasi scenarijų. Labai geras jausmas tada važiuoti į tokį gimtadienį.“
„Radistai“ prasitarė, kad atsisako daugybės kvietimų. „Jei matai, kad užsakovas nepatikimas ar agresyviai kalba, tai užblokuoji numerį ir tiek, – juokėsi Rolandas Mackevičius. – Arba pasakai, kad datų nebėra.“
Privačiuose vakarėliuose vyrukai pasveikina jubiliatą, įteikia gėlių, balionų. „Stengiamės, kad mūsų pasirodymas būtų nuoširdus, įsimintinas ir kupinas įspūdžių“, – pasakojo radistai. Besišypsodami jie prisiminė, kad reakcijų būna įvairių: ir verkia, ir juokiasi, ir iš glėbio nenori paleisti. „Būna, kad labai maloniai apkabina“, – šyptelėjo radistas Rolandas.
Ne tik gimtadienius savo pasirodymu praskaidrinantys, bet ir išleistuves ar kitas mokyklines šventes dažnai vedantis duetas iš pradžių sutartinai tikino, kad jie ten tik atlieka savo darbą ir išvažiuoja pasisėmę gerų emocijų. Vis tik vėliau prasitarė, kad vos pradėję šią veiklą, su jaunimu užsibūdavo iki paryčių.
„Iš pradžių būdavo taip, kad atvažiuodavome, patys atsiveždavome visą aparatūrą, tada pravesdavome vakarą, dar pašėldavome su publika, o tada kraudavomės aparatūrą ir tokie vakarai baigdavosi penktą ryto“, – atviravo radistai. Pastaruoju metu viskas kitaip – jie žino, kiek tiksliai laiko truks jų programa, o po jų vakarėlio atmosferą kaitina kiti didžėjai.
„Pamenu, kartą vedant vieną didelę šventę, kur buvo ir tėvų, ir vaikų, pastarieji iš kažkur turėjo per daug alkoholio. Tada jie pasiskirstė į dvi, vieni pradėjo šėlti, kiti linksmintis. Atsimenu, tada vieni ant mūsų pyko už tai, kad muziką per tyliai leidžiame, o kiti, kad audriname vakarėlį ir taip skatiname vaikus išgerti, – ne itin maloniais prisiminimais dalijosi Rolandas. – Pamenu, tada vienas iš tėvų priėjo ir agresyviai pradėjo aiškinti.“
Vis tik pasidomėjus, kiek kainuoja „Radistai“, atvykstantys į privatų vakarėlį, šie nenorėjo atskleisti tikrosios sumos. „Anksčiau, kai viskas buvo tik pradžia, buvo viena kaina, dabar jau kitaip, – šyptelėjo Jonas. – Tačiau tikrai nėra taip, kad mus gali įpirkti tik milijonieriai, tikrai ne.“
Per aštuonerius metus „Radistai“ iš tiesų gerokai paaugo. Iš radijo didžėjų persikėlė į televiziją, grandiozinius vakarėlius, turi savo vardo ženklo drabužių ir aksesuarų liniją, kasmet organizuoja grandiozines gimtadienio šventes, o vasarą ir kelias dienas trunkančius festivalius. Vis tik jie patikino, kad svarbiausio ir mieliausio darbo – radijo eterio – jie tikrai neatsisakys.
Beje, pastarasis jų gimtadienis pranoko visus lūkesčius. Kauno arenoje daugiatūkstantinei miniai jie surengė vakarėlį, kuriame netrūko cirko artistų, fantastinių kostiumų ir dar niekur neregėtų instaliacijų.
