P. Ambrazevičius dvejus metus paslapčia rėmė nepažįstamą šeimą
Humoristas Paulius Ambrazevičius prieš kelerius metus nusprendė, kad nori pasidalyti uždirbamais pinigais ir susiradęs šeimą susitarė, kokią sumą ir kokiu dažnumu jai nusiųs. Pasidomėjus, kodėl savo lėšomis vyras nusprendė dalytis su nepažįstamaisiais, o ne su savo šeima, jis patikino, kad artimieji yra savarankiški, jo noras buvo padėti kažkam, ko visiškai nepažįsta.
„Norėjau, kad manęs su jais niekas nesietų ir jie manęs nepažinotų ir nežinotų“, – DELFI pasakojo P. Ambrazevičius. Vaikinas patikino, kad per visą laiką, kol šeimą rėmė pinigais, su šeimos mama telefonu bendravo vos kelis kartus, nė karto nebuvo susitikęs: „Norėjau kuo mažiau viešumo“.
Paklausus, kaip jis rado šeimą, kuriai padėti ir ar nebijojo, kad jo siunčiami pinigai nueis veltui, šis nusišypsojo ir papasakojo, kad šeimą jam rekomendavo socialinės rūpybos skyriuje. „Ta moteris, su kuria kalbėjau (šeimos mama – DELFI), nedavė jokios priežasties ja nepasitikėti. Kiekvieną mėnesį po pavedimo gaudavau žinutes su padėkomis, mane pasveikino su šventėmis ir panašiai. Kartais net ašarą išspausdavo tos žinutės ir skambučiai“, – atviravo Paulius.
Vaikinas buvo suplanavęs, kad šeimą rems metus, tačiau parama užtruko dvejus. Kaip jis pats patikino, nė karto nepraleido nė vieno pavedimo. Šiuo metu jis šeimos neberemia: „Buvau nusprendęs remti metus, rėmiau dvejus. Ir taip užtrukau dvigubai ilgiau, nei planavau. O ir jauniausi tos šeimos vaikai suaugo, sulaukė pilnametystės ir jau galėjo kažkiek ir patys pasirūpinti, ieškotis darbo“.
Paulius pasakoja, kad iki šiol nežino, ar ta šeima suprato, kad jis buvo tas geradaris. Nors kas kartą, siunčiant pinigus pavedimu, matydavosi siuntėjo vardas bei pavardė, jis niekada nesulaukė klausimo, kas jis toks ir ar jis tikrai tas pats Paulius Ambrazevičius.
Ir nors šis ilgai trukęs gerumo darbas jau baigtas, Paulius nebaigia dalytis. „Jau treti metai, pavyzdžiui, su drauge vienas kitam su Kalėdomis dovanojam po batukus vaikams. Tokia dovana man atrodo prasminga“, – šyptelėjo Paulius, kuris patikino, kad nemažai jo pažįstamų aktyviai dalyvauja projekte vaikusvajones.lt.
Apie savo gerus darbus P. Ambrazevičius pirmą kartą prabilo tik jam pasibaigus. Paulius paviešino įrašą feisbuke, kuriame papasakojo, kaip viskas vyko. Tik tada apie šį poelgį sužinojo ne tik jo sekėjai, draugai, bet net ir mama.
„Iš artimos aplinkos negirdėjau nė vieno komentaro, durnų ir piktų jų buvo tik komentaruose prie įrašo, kurį paviešinau, – apie žmonių reakcijas į gerumą kalbėjo Paulius. – Manau, tie, kurie mane pažįsta, žino, kad viską dariau nuoširdžiai, o tie, kurie nemėgsta ar nepažįsta, visada ras prie ko prisikabinti.“
Panašu, kad tai tikrai ne paskutinis geras P. Ambrazevičiaus darbas ir nežinia, ar apie visus juos jis kalba ar kalbės. Pokalbio pabaigoje jis pabrėžė: „Mano tikslas niekada nebuvo tas, kad kas nors žinotų, kad kažkam kažkiek žinomas Paulius Ambrazevičius kažką remia“.
R. Mackevičius neatsisako padėti tiems, kuriems tikrai reikia
Radijo ir televizijos laidų vedėjas Rolandas Mackevičius dažnai dalijasi gerumu ir padeda prašantiems. „Tai nepriklauso nuo metų laiko ar švenčių“, – šyptelėjo R. Mackevičius.
„Noras padėti žmonėms man yra išugdytas nuo vaikystės. Kai eidavome su mama į bažnyčią, ji visada mokė, kaip atsirinkti žmones, kuriems reikia pagalbos, niekada nešykštėti“, – DELFI kalbėjo Rolandas.
Anot jo, pagalba visuomet būna skirtinga: vieniems reikia pinigų, kitiems maisto ar kitokių daiktų. „Dirbu ilgai, tad į parduotuvę maisto užsuku vėlai vakare, kai nebūna daug žmonių. Būna, parduotuvėje prieina ir paprašo duonos ar sviesto. Pasižiūriu į žmogų ir nusprendžiu, ar jam tikrai to reikia, dažnai sumoku už produktus“, – patikino R. Mackevičius.
Rolandas papasakojo, kad daug kam padeda ne kaip asmuo, o kaip „Radistų“ duetas. „Būna mamų, kurios rašo ir pasakoja, kad jų vaikai yra dideli mūsų gerbėjai, tačiau jie neturi už ką nupirkti jiems mūsų atributikos, – atviravo Rolandas. – Atsimenu tokią istoriją, kai rašė šeima, kurioje – keturi vaikai: du berniukai ir dvi mergaitės. Pamenu, siuntėm paskutines „Radistų“ kepures, nes kažkaip buvo pasibaigę resursai, o jie atrašė, kad viskas gerai, susidėliojo grafiką ir pažadėjo nešioti jas paeiliui.“
Radistas prisiminė ir kitokių istorijų, pavyzdžiui, jų yra prašę pratybų vaikams. „Neįmanoma tokiems dalykams pasakyti „ne“. Kai tėvai prašo ne sau, o savo vaikams, tai – šventas dalykas. Be to, su ta šeima pabendravau ir išsiaiškinau, kad jiems trūksta ir daugiau daiktų, pamenu, sukrovėme daugiau įvairių dalykų nuo visos ZIP'o šeimos. Pamenu, net tai moteriai vaistų nupirkau.“
Kalbėdamas apie gerus darbus, R. Mackevičius prisiminė neseniai skaitytus žodžius: „Skaičiau dešimt popiežiaus patarimų, kaip būti geresniais, nebijoti dalytis, nešyktėti, o duoti“.
Vis tik R. Mackevičius neneigė, kad būna ir nenuoširdžių prašymų. „Rašė kažkada, kad neturi mobilaus telefono, prašė atliekamo. Į tokį prašymą sunku sureaguoti“, – kalbėjo Rolandas.
Šiuo metu Rolandas kartu su Jonu ir visa ZIP'o komanda ruošia akciją, kaip padėti broliukams, kuriems būtinai reikia akių operacijos. „Gaminsimės marškinėlius, bandysime plačiau paskelbti apie šią akciją. Juk aš jų nepagydysiu, reikia daktaro, o tam daktarui reikia sumokėti. Vieni su Jonu nesurinksime 20 tūkstančių eurų, tiek reikia operacijoms“, – apie norus daryti gerus darbus pasakojo Rolandas.
A. Grigaliūnienė šįmet skatino aukoti ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus
Aktyviai moteriai Agnei Grigaliūnienei labdara nėra svetima. Ji dažnai dalijasi su kitais ir ragina tai daryti kitus.
„Neseniai buvau Prancūzijoje ir susipažinau su Žemaičių kalvarijos vaikų dienos centro vadove Jolanta Virbickiene, kuri kasdien su vaikais daro didžiulį, tiesiog titanišką darbą. Pašnekesiai su ja labai įkvėpė. Girdėdama, su kokiomis problemomis ji susiduria... Sunku apie tai garsiai kalbėti, tie vaikai yra vieniši, neprižiūrėti, daug ko nemoka, jiems trūksta socialinių įgūdžių ir viso kito, – apie įkvepiančią pažintį pasakojo A. Grigaliūnienė. – Tai paskatino mane galvoti ir ryžtis remti būtent tą dienos, centrą. Visi kiti, kurie yra įsikūrę aplink didmiesčius, turi gerų draugų, o tie, kurie yra kaimeliuose, yra šiek tiek pamišti.“
Kasmet Agnė organizuoja vaikų kalėdėles. Tai šventė, kurios metu į jos namus sugūžėja būrys draugų, kolegų ir bičiulių su savo atžalomis, ji pati juokėsi, kad po šventės ir daugybės šurmulio jaučiasi lyg „sutrypta mamutukų bandos“.
„Tai būna smagūs pusryčiai, visi dūksta, ateina Kalėdų senelis, visi gauna dovanų, deklamuoja išmoktus eilėraštukus ir dainuoja daineles“, – šypsodamasi pasakojo Agnė ir patikino, kad šįmet ši šventė buvo kitokia, būtent dėl pažinties su J. Virbickiene.
„Visus susirinkusius skatinau paaukoti mūsų šeimos išsirinktam vaikų dienos centrui. Buvo daug gerų emocijų, – pasakojo A. Grigaliūnienė. – Turėjome taupyklę, į kurią dėjome visus aukojamus pinigėlius. Nors negaliu pasigirti didele surinkta suma, tačiau buvo smagu matant, kaip vaikai patys, prinešti ar patys atėję, prie tos aukų dėžutės, dėjo į ją po penkis, dešimt ar dvidešimt eurų žinodami, kad tie pinigai bus skirti kitiems vaikams, kurie irgi nori švenčių.“
Šįmet gražią iniciatyvą pradėjusi moteris neketina sustoti. Anot jos, ji turi dar daugiau idėjų, kaip padėti vaikų dienos centrus lankančius vaikus. „Vaikams reikia dėmesio!“ – užtikrintai pokalbį baigė Agnė.
