"Norėčiau pakalbėti apie aktoriaus profesijos psichologines subtilybes. Atsižvelgdama į tai, kuo dabar šurmuliuoja LMTA, aktorinio studentai ir visi jaunąjį teatrą puoselėjantys dėstytojai, į tai, kad pati pusantrų metų mokiausi E. Nekrošiaus kurse, į tai, kad man labai ne vis tiek. Tiek - kaip jaučiasi studentai, susidūrę su aktorinio mokymo metodais, tiek - su kokia atsakomybe tenka susidurti šį dalyką dėstantiems dėstytojams.

Visų pirma, skatinčiau visus mažiau kaltinti ir daugiau kalbėtis (kalbėti). Konkrečią situaciją gali papasakoti tik jos dalyviai, ją aiškintis – taip pat turėtų tie, kurie tiesiogiai su tuo susiję. Kita vertus, liūdna, kad kai kuriuos dalykus tenka aiškintis post faktum. Labai tikiuosi, kad šis tragiškas įvykis (reiškiu didelę užuojautą šeimai) išjudins tuos, kurie tyli, gniaužia savyje neišsakytas nuoskaudas.

Studentai turi turėti galimybę, o svarbiausia – drąsos kalbėtis, dėstytojai turi juos išklausyti, būti pasiruošę išgirsti kritiką, palaikyti, skatinti veikti, padėti atsikelti ir būti atrama, kai jos labiausiai reikia. Dėstytojas turi būti stipresnis už studentą tiek profesinio pasirengimo, tiek – žmogiško palaikymo prasme. Tai – pedagoginis talentas nesužlugdyti nežinančio jauno žmogaus.

Išmokyti jį priimti savo klaidos galimybę kaip vieną iš variantų, kuriais gali pasibaigti situacija. Niekas nežino, kuris iš mūsų yra vertas būti scenoje, kuris talentingesnis ar kuris pagaus savo sėkmės paukštę.

Sėkmė, mano nuomone, – greičiau Fortūna, akla kekšė iš „Hamleto“, ja pasitikėti nepatartina. Lygiai taip pat, kaip ir neverta pasitikėti sėkme, kad pavyks tapti geru aktoriumi ar gerbiamu visuomenės nariu, jei mokysies prestižinės specialybės. Tačiau sėkmė gali nusišypsoti, jei sutiksi savo Mokytoją.

Mokymo procesas susideda iš dviejų pusių: dėstytojų ir studentų. Svarbiausias iš dėstytojų aktoriams šiuo atveju – kursą renkantis režisierius. Nuo jo atsakomybės prieš jauną entuziastingą ir pasiruošusią tvarkytis su vidiniais ir išoriniais slibinais surinktų studentų grupę, nuo žmogiškojo faktoriaus – noro perduoti savo patirtį ir (svarbu), pasiryžimo aukoti savo brangų laiką, kad tai įvyktų – priklauso beveik viskas.

Vien tuo, kad praeina stojamuosius – ten patirdami ir šilto, ir šalto, studentai įrodo savo rimtus ketinimus, lygiai tą pat jie turi jausti iš kitos pusės. Jei atsakomybė visuomet būtų abipusė, būtų lengviau nuspręsti, kas nusižengia susitartoms taisyklėms. Būtų ne taip nepakeliamai skausminga, kai kurse atkrinta žmonės.

Negaliu išsakyti savo nuomonės dėl Akademijos paskaitose praleidžiamo laiko – pati esu nepataisoma darboholikė ir gyvsidabris, tad gerai ir prasmingai praleistų valandų ten į nieką nekeisčiau. Tačiau yra dalykų, su kuriais mielai būčiau nesusidūrusi.

Žmogus žmogui gali leptelėti ir nejausti už tai atsakomybės, tačiau su dėstytojų „leptelėjimu“ studentui, kad šis visiškai nesuprato užduoties, kad jam nepavyko, ir kad jis turi apmąstyti, ką negerai padarė, jau gali tapti didelės neišsprendžiamos problemos pradžia. Aktorius turi jausti bent jau griaučius, kuriais apčiuopomis jį veda jo mokytojas per sunkų psichologiškai vaidybos meno pasaulį.

Bėda ta, kad daugelis užduočių, su kuriomis tenka susidurti jau nuo pat pirmo kurso, apjungia ne tik sąmoningą mąstymą, bet ir pasąmoninius klodus – baimes, nuojautas, neprognozuojamas kūno ir emocinio pasaulio reakcijas. Būtų tikrai mažiau bėdų, jei baimė susidūrus su nežinojimu būtų pavadinta pradine kūrybos būsena, o ne neatsargiai „talento stoka“.

Taip pat studentui būtų lengviau, jei apie vidinius pavojus būtų įspėta anksčiau, nei jie stoja prieš akis. Todėl pagrindinis privalomas dalykas kiekvienam aktoriui – žmogaus psichologijos žinios, kurios PRIVALO būti dėstomos aktoriams nuo pat pirmo kurso. Daugelis dalykų, kurie mus priveda prie kraštutinės psichikos ribos, yra užkoduoti šioje specialybėje kaip galimybės, todėl su tuo studentui turi padėti susitvarkyti profesionalai. Deja, – jau ir taip dažnai susiduriantys su jaunais ir ne tik aktoriais gydymo įstaigose.

Kita vertus, studentas ir mokytojas nuo pat pradžių turi vienas kitą laikyti lygiaverčiais žmonėmis. Procese mes visi vienas iš kito mokomės, todėl nuo pat pradžių labai svarbi tarpusavio pagarba, grįsta atviru pokalbiu. Tik tuo atveju sunkumai galės būti sprendžiami užuomazgos stadijoje. Nieko nėra blogiau, nei poros situacija, kuomet viena pusė išeina pasakiusi „aš daugiau taip nebegaliu“, o antroji pusė lieka nesupratusi ir sako „juk viskas tarp mūsų buvo tobula“...

Taip, mokymo procesas panašus į santykius poroje ar šeimoje – studentas juk didžiąją savo laiko dalį leidžia mokymo įstaigoje, o emociškai yra atviras naujai patirčiai. Deja, didžiausia atsakomybė – būtent dėl jaunų būsimų aktorių emocinio atvirumo – tenka jų mokytojams. Geras mokytojas yra tas, kuris labiausiai nori pasidalinti tuo, ką pats žino, žino, ką tiksliai nori perduoti jaunajai kartai, turi dėstymo planą ir dirba vadovaudamasis žmogiškumo principais.

Tokių dėstytojų LMTA tikrai yra ir ne vienas (esu dėkinga už palaikymą sunkiais etapais E. Nekrošiui, D. Storyk, R. Marcinkevičiūtei, E. Bagdonaitei), teko garbė susipažinti su atvirais ir gražiais jų mokytais žmonėmis. Aktorinis nėra jokia sekta, kurioje reikia tikėti tuo, kuo tiki likusieji grupelės nariai- tai asmenybės, kurios savo noru sutaria laikytis tam tikrų taisyklių. Asmenybės, kurioms leidžiama nežinoti, susidurti su baimėmis, jas nugalėti.

Drąsa – bene svarbiausia šiai specialybei savybė, drąsa įsivaizduoti, drąsa veikti ir drąsa prieš kiekvieną naują darbą nežinoti. Visos neigiamos emocijos, kaip ir visi naujų atradimų atspalviai – yra normalus šios specialybės atributas, laikykitės ir nebijokit.

Aktorinio meistriškumo specialybė, deja, turi du galus. Viena vertus, pakliūdamas į kursą, tampi sistemos dalimi (sistema reikalauja paklusnumo), kita vertus – turi veikdamas sistemoje surasti ir išlaikyti savo asmeninius bruožus, kurie tave išskiria iš minios ir daro menininku. Ši dilema turi būti esminis dalykas, ties kuriuo reikia kalbėtis, kaskart tikrinti ar brėžti naujas ribas. Procesas ir yra žavus tuo, kad jis gyvas, kunkuliuojantis, vykstantis, o ne užsistovėjęs kaip pernykštis balos vanduo.

Nebūkim uždari, nelaukim paskutinės minutės arba „kol viskas savaime išsispręs“.

Mes nesame šalia, – mes esame tie, kurie kuria šiuolaikinį Pasaulį, nuo mūsų valios pastangų, atjautos ir dėmesio vienas kitiems priklauso ne tik mūsų Pasaulio ateitis, bet kartais – ir žmonių gyvybės. Kreipkimės pagalbos, kol nevėlu. Būkim pastabesni tiems, kurie šalia, būkim šalia ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Mes galim daryti ką norim, tik vieno mes negalim sau leisti – sužlugdyti arba palikti likimo valiai besivystančią asmenybę", - savo feisbuko paskyroje rašė J. Šeduikytė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (28)