„Esu vadybos doktorantė, negaliu gyventi be mokslo ir visada sakau, kad tai – maistas smegenims“ – pradėjo pokalbį Aurelija. Moteris pasakojo, jog baigusi magistro studijas ir toliau aktyviai dalyvavo mokslinėje veikloje: rašė straipsnius, dalyvavo konferencijose. Galiausiai, sulaukusi paskatinimo, toliau kibo į mokslus ir tuo džiaugiasi.
Aurelija taip pat užima Šiaulių valstybinio kamerinio choro vadovės pareigas ir intensyviai dirba su projektais. „Vis nerimau, kad reikėtų renovuoti koncertų salę, nes mes sėdėdavome tikrai apgailėtinose sąlygose. Aš jau nekalbu apie tai, kad repeticijose su pirštinėmis laikydavau natas, nes buvo šalta rankoms. Tada ir pradėjau ieškoti galimybės renovuoti pastatą, o iš anksčiau turėta patirtis dirbant su projektais Šiaulių miesto savivaldybėje labai padėjo. Tuomet gavau pasiūlymą tapti visuomenine konsultante“, – pasakojo moteris.
Į „Lietuvos balso“ atrankas moteris atėjo padrąsinta draugų ir artimųjų, tačiau jaučia, kad turi stiprių konkurentų. „Pamaniau, kodėl man nepasireklamuoti, kodėl neparodyti, kad esu dainuojantis žmogus, bet tuo pačiu matau, kiek yra talentingo jaunimo. Juk mes „Dainų dainelėje“ dainuodavom rankas prie šonų priglaudę – judesys visai nebuvo lavinamas“, – kalbėjo Aurelija.
Dainuoti moteris pradėjo nuo vaikystės, ji tapo pirmoji Lietuvoje penkis kart konkurso „Dainų dainelė“ laureatė. A. Čižauskaitė pasakojo, jog vaikystėje buvo labai išlepinta, tačiau vėliau viskas apsivertė: „Kai man buvo 14 metų, mama susirgo vėžiu. Buvo labai žiaurus laikotarpis. Penkiolikos važiavau į Maskvą stotyje pardavinėti rankdarbių, kurių primegzdavau grįžusi namo po pamokų. Viskas pasikeitė, kai šešiolikos buvau pakviesta į grupę „Jonis“, tai buvo mano auksinis laikotarpis: savaitgaliais važinėjau po koncertus, nebereikėjo vargti, megzti po pamokų, o ir mamos sveikata pasitaisė“.
Vėliau A.Čižauskaitė įstojo mokytis operinio dainavimo, tačiau mirus mamai gyvenimas vėl vertėsi aukštyn kojomis, moteris nusprendė kibti į mokslus. „Pamaniau, kad gana čia tų dainavimų, reikia realios profesijos – grįžti prie skaičių“, – sakė ji.
Šiandien Aurelija yra laimingai ištekėjusi ir augina dukrą, kurią „Lietuvos balso“ žiūrovai ir dalyviai dažnai mato projekte: „Aš tikrai nenoriu būti ta statistinė Lietuvos mama, kuri randa savo vaikui penkias minutes per dieną. Galbūt ta didžiulė atsakomybė man ir neleido anksčiau planuoti motinystės, visada norėjau duoti daugiau, nei pati turėjau. Dėl jos atsisakau ir vieno kito pasiūlymo, jei negaliu vežtis jos kartu“ – kalbėjo moteris.
R. Ščiogolevaitę Aurelija atsimena kaip visada žinojusią, ko norėjo: „Ji visada sakė, kad bus dainininkė ir jai dėl to nekilo klausimų, ji visada žinojo savo tikslą. O aš visada turėjau abejonę tarp skaičių ir muzikos. Matyt todėl ir nesu vien tik dainininkė“.
„Rūta visada buvo smalsi, susitikusi visada turėdavo, ko paklausti, jos akys visada spindėdavo, kai kalbėdavom apie muziką, kūrinius, pasirodymus. Tačiau taip ir matėsi, kad ji išklauso, o tikrai ant kaktos parašyta: „Bet aš turėsiu daugiau“. Aš dabar džiaugiuosi, kad ji turi net tris angeliukus, juk fantastika taip viską suderinti!“ – apie R. Ščiogolevaitę kalbėjo Aurelija.
„Aišku, kažkur pasigirsta tos kritikos Rūtai dėl to, kad ji ekspresyvi ir ekspresyviai vertino kai kuriuos šou momentus laidų filmavimuose, bet aš manau, kad ji yra profesionalė dainavime. Jos koncerte aš visada žinau, kad ji gerai padainuos, nekils jokių abejonių, kad ji visada tobulės, domėsis naujomis technikomis, visada ieškos kūrybiškumo, kai tuo tarpu manyje kūrybiškumas užgniaužtas“, – kalbėjo moteris.
A.Čižauskaitė nesigaili pasirinkusi Renatos ir Deivio Norvilų kaip savo mokytojų projekto metu: „Jų dainavimo stilius artimesnis man ir kaip mokytojai jie gali duoti daugiau, tiesa, A. Ivanauskas-Fara mane sužavėjo savo džentelmeniškumu. Atrodo tiek daug komplimentų savyje žmogus gali turėti kaip mokytojas. O su Renata ir Deiviu mes labai gražiai bendraujame, jie labai šaunūs ir šilti žmonės“.
„D. Montvydo ir mano dainavimo stiliai skirtingi ir, manau, jam reikalingi jauni atlikėjai. O ar būčiau pasirinkusi Rūtą – nežinau. Būčiau labai apsidžiaugusi, aš laukiau, kad ji atsisuktų, bet kad ji nepažino manęs, tai nenuostabu, nes tikrai ne tokiu tembru dainuodavau „Dainų dainelėje“. Jei ji būtų atsisukusi, tai gal ir būčiau ją pasirinkusi“, – atrankos dieną atsiminė Aurelija.
