„Esu girdėjusi legendų, kad aktoriai niekaip negali atsisveikinti su savo vaidmenimis, bet man tai ir lieka legendomis. Tai nėra liga, asmenybės susidvejinimas, tai – kūryba“, – interviu metu pasakoja V. Bičkutė.

– Esate suvaidinusi nemažai prieštaringų vaidmenų. Į kurį iš jų įsikūnyti buvo sunkiausia?

– Žodžio „sunku“ negalėčiau pritaikyti nė vienam savo vaidmeniui. Repetuojant bendradarbiauju su režisieriumi, komanda. Visi judame ta pačia kryptimi. Sunku ar nesunku – tuo metu negalvoji.

– Kuo darbas teatre emociškai skiriasi nuo darbo filmavimo aikštelėje?

– Kinas ir teatras – du skirtingi pasauliai. Atrodo lyg ir darai tą patį – vaidini, bet iš tikrųjų pats būvimas yra labai skirtingas. Teatre sunkesnis, varginantis fiziškai ir kainuojantis daugiau jėgų yra repeticinis etapas. Teatre tu būni čia ir dabar,o kine kadro stebuklas įvyksta labai greitai. Saldumo momentas yra ir teatre, ir kine, tik jis skirtingai pasireiškia.

– Kadaise svarstėte studijuoti psichologiją. Kodėl visgi pasirinkote aktorės profesiją?

Psichologija buvo šmestelėjusi mintyse, bet gyvenimas susiklostė taip kaip susiklostė.

– Bet visgi psichologija yra neatsiejama aktoriaus darbo dalis…

– Taip ir man labai patinka, kad tai yra kūrybinė psichologija, o ne sausų teorijų ar vadovėlių rinkinys. Tai – žmogaus visumos pažinimo džiaugsmas.

– Sakote: „Filmus išleidus į dienos šviesą, personažai atsiskiria nuo tavęs ir gyvena savarankišką gyvenimą“. Ar tikrai viskas taip paprasta? Ar nebūna sunku atsisveikinti su vaidmenimis?

– Viskas tikrai taip paprasta. Jeigu per savo karjeros laikotarpį būčiau suvaidinusi tik keliuose filmuose – galbūt kalbėčiau kitaip. Žinoma, tu mąstai apie kiekvieną personažą, bet kažkokio diskomforto man kol kas tai nesukelia. Esu girdėjusi legendų, kad aktoriai niekaip negali atsisveikinti su savo vaidmenimis, bet man tai ir lieka legendomis. Tam yra profesionalumas, meistrystė. Tai nėra liga, asmenybės susidvejinimas, tai – kūryba.

Mario Martinsono filme „Tyli naktis“ pasirodėte atvirose erotinėse scenose. Ar teatre išdrįstumėte panašiai avantiūrai?

– Nepavadinčiau to avantiūra. Dauguma aktorių yra turėjusios tokių istorijų, kur jų personažėms tenka apsinuoginti. Tai yra normalu.

- „Tyli naktis“ filmavimo užkulsius ir scenas įamžinęs fotografas Algimantas Aleksandravičius išleido suaugusiems skirtą aktų kygą. Jūs sakote, kad vartant nuotraukas jaučiatės lyg žiūrėtumėte į svetimą žmogų. Kodėl?

– Tokių minčių, kad aš kažkur guliu nuoga, visi į mane žiūri ir kažką galvoja nėra. Tai yra meno kūrinys ir jis su manimi nieko bendro neturi.

– Filmų su erotiniais elementais Lietuvoje nėra daug. Ar po premjeros nesulaukėte kritikos? Kaip reagavo artimieji?

– Į akis man niekas nieko blogo nesakė. Žmonės, kurie mane supa yra supratingi,jie į tai žiūri kaip į darbą.

– Kaip apskritai žiūrite į kritiką? Ar skaitote apie save komentarus?

– Neskaitau. Pati esu atsiribojusi nuo to ir artimiesiems liepiu neskaityti. Man atrodo, kad tie žmonės, kurie rašo piktus komentarus gyvena labai neįdomų gyvenimą. Užuot užsiėmę savimi jie užsiima kažkokiais niekais. Aš susilaukiu ir labai daug gerų žodžių, komplimentų. Kai su gastrolėmis važinėjame po įvairiausius miestelius būna žmonės šaukia: „čia mūsų aktorė!“. Tuomet pasijauti kaip vertybė, kaip pažįstamas, savas žmogus. Kartais net nesuprantu kuo šito nesupelniau.

– Koks yra Jūsų svajonių personažas?

– Kiekvienas naujas personažas man tampa svajonių vaidmeniu. Labai įdomu sužinoti koks jis, kas jo laukia toliau ir kuo didesnė distancija – tuo įdomiau.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Iš gyvenimo, iš būvimo čia ir dabar. Jeigu išties esi čia ir dabar ir gyveni savo gyvenimą supranti, kad tai yra nesibaigiantis stebuklas, tai įkvėpia viskam.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Įvairiai. Jeigu intensyviai dirbu – noriu tylos, ramybės, poilsio ir namų, jeigu būna laisvesnis laikotarpis – patinka būti prie vandens, važinėtis dviračiu. Visada labai mėgau ir mėgstu skaityti. Knyga man – didžausia šventė.

– Ar Jūs save vadinate karjeriste?

– Jokiu būdų. Žodis karjera man yra keistas. Nelabai suprantu kaip aktoriui sąmoningai būtų galima daryti karjerą, tai tiesiog atsitinka savaime. Jaučiu, kad plaukiu kartu su ta upe ir viskas. Žodis darbas ar karjera prie to ką aš darau man nė iš tolo nedera. Atrodo, kad tai ne apie mane.

– Kaip įsivaiduojate save po 10–ies metų?

– Norėčiau, kad prie viso to, ką dabar turiu dar prisidėtų vyras ir trys vaikai.

– Kokia šiuo metu yra Jūsų veikla?

– Kaip tik dabar vyksta naujo spektaklio repeticijos. Jaučiu, kad bus kažkas super įdomaus ir smagaus. Tai yra moteriškas spektaklis, jame – šešios personažės. Puiki pjesė. Aš vaidinu septintą mėnesį besilaukiančią moterį, ji yra romantikė gyvenanti pilnu pajėgumu. Vien nuo repeticijų jaučiuosi įkvėpta ir pakylėta iki dangaus. Kas dieną į jas neša kaip ant sparnų. Premjera įvyks gruodžio mėnesį,taigi, nusimato labai intensyvus laikas.