Po milžiniškos filmo sėkmės, buvo pagaminta apie 8 tūkstančius tokių „laiko mašinų“ kopijų. „Senų automobilių vertė kasmet kinta tai į vieną, tai į kitą pusę“, – nuo atsakymo, kiek vertas šis „žaisliukas“ išsisuko lenktynininkas. Beje, žaibiškai lenktynių trasose lekiantis Dainius paatviravo, kad ir traukos šiame automobilyje nedaug: „Jei neklystu, jo variklis tik 1,6 l.“

Jau daugiau nei pusmetį garaže savo pirkinį saugantis Dainius dar nespėjo juo pasivažinėti. „Automobilis turi istorinį statusą, tad jo numeriai specifiniai, rudi. Tam, kad įregistruočiau šį automobilį, turėjau pasikviesti ekspertų komandą iš klasikinių automobilių klubo, kuri padarė daugybę jos nuotraukų ir priėmę sprendimą įtraukė į klasikinių automobilių sąrašą. Tik po to buvo galima jį įregistruoti“, – detales pasakojo D. Matijošaitis.

Dainius atviravo, kad vaikystėje, kai pirmą kartą pamatė filmą „Atgal į ateitį“, šis jį taip sužavėjo, kad tie jausmai nedingo net dabar, suaugus. „Tuo metu, kai matai tokius vaizdus, o pats turi kokį dviratuką, tai atrodo kažkas labai nerealaus, – prisiminė Dainius. – Skraidančios riedlentės, savaime išsidžiovinantys rūbai. Teoriškai žmonija nuo to dar atsilieka.“

Tai ne vienintelis filmas, kurio atributų kopijas galima rasti tarp Dainiaus automobilių. „Buvo toks filmas „Šerifas ir banditas“, ir tą automobilį esu įsigijęs prieš kelerius metus, – nusišypsojo D. Matijošaitis. – Kai jau atsirado galimybė įsigyti kažkokius daiktus, suveikė nuo vaikystės kažkur glūdėjusios svajonės. Tokius automobilius vadinu ne senoviniais, o klasikiniais, savo kartos.“

Pasidomėjus, ar Dainius dabar, kai jau sutvarkyti visi reikalingi dokumentai, dažnai pasirodys su šiuo automobiliu Kauno gatvėse, jis atsakė neigiamai: „Šiuos automobilius vadinu žaislais, todėl su jais į gatves išvažiuoju vos kelis kartus per metus. Be to, tą dieną, kai išvažiuoju, turi būti geras oras. Saugau juos nuo rudžių.“

Dainius gali pasigirti ne vienu automobiliu, deja, jie visi išslapstyti skirtingose vietose. „Gal kažkada turėsiu namą su dideliu garažu, tada visus galėsiu laikyti vienoje vietoje ir dažniau jais paasivažinėti, – vylėsi pašnekovas. – Nes dabar mano automobiliai išmėtyti po labai skirtingas vietas, todėl, norint pasivažinėti, reikia turėti laiko: važiuoti pasiimti, tada vėl parvežti. O man laikas labai svarbus.“

Pasidomėjus, kaip filmo „Atgal į ateitį“ gerbėjas įsivaizduoja ateitį po trisdešimties metų, šis atsiduso ir besišypsodamas paskaičiavo, kad dar ne visos filmo prodiuserių fantazijos išsipildė, tad galėtų išsipildyti bent jos.

Beje, šios dienos laukė ir daugiau filmo gerbėjų. Neseniai buvo sukurtas vaizdo įrašas, kuriame palyginta, kaip ateitį matė filmo kūrėjai, ir kas iš tikrųjų buvo įgyvendinta. Įdomu tai, kad neseniai buvo išrastos ir riedlentės, su kuriomis galima skriesti neliečiant žemės.

Back to The Future vs The Reality of 2015.Posted by Junkee on 2015 m. spalio 18 d.