Nauja diena, nauja istorija. Laikas Paryžiuje eina į pabaigą. Vis iš naujo atrandu šį miestą. Kaskart vis kitokį, bet širdyje išlieka vietos, kurios nesikeičia. Pamenu taip jau gavosi, kad savo aštuonioliktą gimtadienį teko švęsti šiame meilės mieste. Vakaras, Trocadéžro aikštelė ir laikrodis, mušantis 11 valandą vakaro. Prieš akis – Eifelio bokštas, žiba tūkstančiai švieselių, šalia manęs – lietuvaitė Greta. Tą vakarą klausėmės Pharrellio Williamso „Happy“.
Kita vieta, tai labiau emocija, Paryžiaus Dievo Motinos katedra, šalia kurios teka Senos upė, daug tiltelių, jungiančių krantus, o po tais tilteliais vėlai vakarais renkasi meilė, muzika ir šokis. Jei turite antrą pusę, manau, tai vieta, kur pamiršite viską ir galvosite tik apie šią akimirką.
Trečia vieta, ne akims, ne ausims, o jutimui. Gal ir banalu, bet išskirsiu seniausią kavinę Paryžiuje„ Cafe de Flore“. Čiia pats skaniausias karštas šokoladas. O jei su kruasanu šalia, dieną jau galima pavadinti gera. Nemėgstantys saldumynų gali paragauti tradicinės svogūnų sriubos.
Ir paskutinė, bet neprasčiausia vieta – sielai. Tai Švč. Jėzaus Širdies bazilika. Laiptelis po laiptelio artėji prie bazilikos, o nuo viršaus atsiveria nuostabi miesto panorama. Einant bazilikos link lydi suvenyrų parduotuvėlės, jas pakeičia vaikų žaidimų aikštelės, mažyliai krykštaujantys ant arkliukų. Tada laipteliai, an kurių vieni ilsisi atsisėdę, kiti stebi kopiančius, treti susidomėję dairosi į gatvės fokusininkus. Tada lieki tik tu su nuostabiu vaizdu į Paryžių, kuriame tiek visko daug dar neatrasta.
