M.Vitulskis prisiminė aštuonmetį, prieš kurį pasijuto tarsi paauglys. „Berniuko tėvams mirus, jis tapo tėvu savo sesutėms. Jis – tikra šeimos galva, rimtas, santūrus. Ir rūpesčiai jo visai nevaikiški – kaip išmaitinti seses, kaip išleisti jas į mokyklą. Drąsiai galima jį vadinti pačiu stipriausiu žemėje vaiku,“ – susijaudinęs sakė dainininkas. Dar viena Merūną sukrėtusi istorija tapo nesuvokiamu pavyzdžiu, kaip gali prisitaikyti organizmas šoko būsenoje - močiutė augina 5 našlaičius, kuriuos išmaitino savo krūtimi.

„Vaikai čia labai savarankiški, turi begalinį norą mokytis. Stengiasi iš paskutiniųjų išgyventi, nepasiduoda, dirba, prekiauja, remontuoja, konstruoja – tai tikrai nustebino,“ – toliau įspūdžiais dalijosi Merūnas. „Nors čia žmonės nieko neturi, nei socialinių garantijų, sveikatos apsaugos sistemos, pensijų nei maisto – čia visi labai vaišingi. Ir dar jie sako persivalgę nuo 10 žemės riešutų – mums tai nesuvokiama.“

Merūnas sakė, jog protu sunku paaiškinti, kaip gyvena vietiniai žmonės. Mozambikiečius supanti aplinka toli gražu neprimena žalio ir gyvybe alsuojančio Lietuvos kraštovaizdžio. Ten viskas paskendę molyje ir dulkėse. Be to, Mozambiko gyventojams tenka susidurti su tokiais pavojais kaip pagrobimai bei laukinių gyvūnų atakos. Sukrečia tai, kad ten per savaitę dingsta 2-3 žmonės.

„Pamatęs, kaip jie gyvena, supranti, kiek nedaug reikia mūsų gyvenimui. Juk ten žmonės nematę tokių mums atrodytų įprastu dalykų, kaip televizorius. Viena, ką jie mato – tai mašinos, o vienintelė jų pramoga – akmuo ir duobutė,“ – sakė Merūnas, pridūręs, kad jei bus galimybė, į Afriką, būtinai atsivešiantis paaugusius vaikus: kad šie pamatytų tikrąjį, nepadailintą, gyvenimą, kuomet poreikiai sumažėja iki pačių mažiausių.

„Nesuvokiama, kad ten vaikas miršta, kaip koks gyvūnas, net negalintis pravirkti. Vietoj ašarų skleidžiamas sunkiai paaiškinamas šnypštimas. Tai reikia pamatyti savo akimis“, – sukrėstas pasakojimą užbaigė dainininkas.

Daugkartinė misijų dalyvė, UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanksytė išskyrė, kuo ši misija buvo jai kitokia. „Galiu sugriauti mitą, jog afrikiečiai nedirba – čia priverstas dirbti kiekvienas – net pats mažiausias vaikas. Nors tai, kai dirba vaikai mums atrodo neteisinga, tačiau ten tokia gyvenimo realybė ir noras gyventi priverčia prisitaikyti prie mums protu nesuvokiamų gyvenimo sąlygų“, – sakė V. Kochanksytė, pridūrusi, kad ją nustebino tai, kad ten žmonės, gyvendami taip blogai, dėl nieko nesiskundžia.

V.Kochanskytė sužavėjo ir vietinės UNICEF organizacijos didžiulė atsakomybė ir savanoriškai atliekamas darbas. „Jų surinktų lėšų dėka čia kuriami ne tik medicinos centrai, bet rūpinamasi visuomenės švietimu. Siekiama išmokyti mamas rūpintis savo vaikais, kad jie galėtų išgyventi,“ – sakė ji.

Kasmet UNICEF organizuojamos misijos, kurių globėja yra Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sulaukia didelio Lietuvos visuomenės palaikymo.