– Liveta, vasarą atlikėjai turi daug koncertų, ar spėjate pasidžiaugti savo sodu?
– Daugiausia koncertų vyksta savaitgaliais, nebent būname pakviesti į miestelių ar miestų šventes. Paprastas savaitės dienas praleidžiame sode, nuo pat ryto. Beje, vasarą, kai viskas pradeda žydėti ir skleistis, būna, atsikeliu penktą ryto ir vaikštau viską fotografuodama ir filmuodama. Filmuoju, kaip dūzgia bitės, fotografuoju besiskleidžiančias aguonas, kurių turiu įvairiausių rūšių. Apėjusi sodą pasiklausau giedančių lakštingalų, čiulbančių paukštelių ir vėl lendu į savo olą (juokiasi).
– Ar pati viską prižiūrite?
– Sodą prižiūrime su mama, Petro darbai – nupjauti žolę ir nuskinti vyšnias, nes mes aukštai nelipame (šypteli). O iš tų vyšnių kasmet darome vyną ir verdame uogienę. Beje, kai reikia sodinti kokius nors vaismedžius, pasikviečiame močiutę – mano mamą Valeriją. Kur ji prideda ranką, ten viskas auga. Dar niekada nėra buvę taip, kad ji ką nors sodintų ir nudžiūtų. Aišku, sodą prižiūrėti padeda ir dukra Ingrida.
– Nejau ir ravite pati?
– Viską darome patys. Manau, kad sodas mėgsta šeimininko ranką, todėl ir yra toks derlingas. Pavyzdžiui, persikas – jį gavome dovanų. Mums sakė, kad šie vaismedžiai turi būti sodinami poromis, o vaisius veda tik po penkerių metų. Mano sode rudenį pasodinti medeliai kitą vasarą sunokino 16 vaisių! Kaip pats dovanotojas sakė, taip nebūna (juokiasi).
– Ko sode yra daugiau: dekoratyvinių augalų ar daržovių ir žalumynų?
– Visko po truputį. Yra daržas, kuriame auga krapai, salotos, agurkai. Turime vyšnių, raudonų, geltonų ir rausvų trešnių, juodųjų serbentų skonio agrastų, braškių, geltonų ir raudonų aviečių, persikų, abrikosų, net riešutmedį, nuo kurio kasmet priskiname didžiulį krepšį riešutų. Būtinai auginame gražgarstes, neįsivaizduoju salotų be jų. O iš dekoratyvinių – auga bonzas, pušaitės, žemaūgės eglutės, kadagys ant aukšto koto ir daug kitų. Beje, kai kitų šiltnamiuose agurkai tik pradeda žydėti, aš juos jau skinu. Mano sodinti agurkai niekada nenušąla.
– O ar pavasarį, užklupus netikėtoms šalnoms, stengiatės apsaugoti daržoves, kad nenušaltų?
– Šiemet reikėjo dengti, bet mūsų agurkai auga aukštyn ant stovo, tereikia permesti plėvelę ir užkamšyti. Mūsų kiemo tvora aukšta, čia neužpučia jokie šiauriniai vėjai. Visi stebisi, bet tikrai čia, kieme, viskas labai gražiai dera.
– Ar tręšiate daržoves ir augalus?
– Kartais tenka nupirkti šiek tiek, bet jas daromės ir patys. Kai nupjauname žolę, sudedame ją į didelį dubenį, kad būtų daugiau nei pusė, ir užpilame vandeniu. Uždengę plėvele laikome kokią savaitę, per dieną pamaišydami kelis kartus. Paskui šiuo vandeniu laistome daržą, į dešimt litrų vandens įpildami porą samčių trąšų.
– O ar derliaus lieka ir žiemai?
– Mėgstu ruošti uogų ledus, todėl šaldau ir vyšnias, ir serbentus. Kai pavasarį retinu morkas, visas mažas taip pat užsišaldau. Verdame uogienes, vyną darome. Be to, mano mama taip užaugina svogūnus, kad prisidedame dėžes – užtenka iki pavasario. Ji kažkaip pila karštus pelenus ant jų. Šaldytų krapų dar nuo pernai pilnas šaldytuvas, mėgstu užsišaldyti daug žalumynų.
– Galbūt esate dalyvavusi gražiausios sodybos rinkimuose?
– Ne, nes visuomet būdavau aktyvi bendruomenės narė ir stengdavausi suteikti galimybę kitiems dalyvauti. O ir šiaip nemėgstu stengtis dėl pasirodymo.
– Nenoriu, kad mano sodyba patiktų visiems, svarbu, kad šeimai būtų gražu ir jauku. Kiti įsirengia tokias sodybas, kad paskui turi joms tarnauti.
– O gal teko įsileisti į savo sodą norinčius nusifotografuoti ar ką nors nufilmuoti?
– Mūsų kieme filmavo gyvūnėlių maisto reklamą. Bet daugiau ne, tik tą vieną kartą. Nenorime savo teritorijos paversti vieša. Tai privati valda mums patiems pailsėti. Tai mūsų šeimos ramybės oazė.