Troškūnų miestelyje gyvenantys broliai Vaidotas ir Mantas Grincevičiai bei jų pusbrolis Giedrius Sasnauskas ketvirtadienį stos prieš Anykščių rajono apylinkės teismą – toliau bus nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jiems pateikti kaltinimai dėl nesantaikos kurstymo.
„Kaltinamieji, veikdami bendrininkų grupėje, aktyviais veiksmais, turėdami tikslą platinti medžiagą, kuria tyčiojamasi, skatinama neapykanta ir kurstoma diskriminuoti socialinę žmonių grupę – vaikus – dėl jų amžiaus, socialinės padėties ar pažiūrų, sukūrė, pagamino ir laikė dainą „Šėtone, prašau“, kurios turinys kursto smurtauti, fiziškai susidoroti su vaikais, iš jų tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta“, – dar balandį priimtame baudžiamajame įsakyme buvo nusprendęs tas pats Anykščių rajono apylinkės teismas.
Už nesantaikos kurstymą Vaidotui buvo skirta beveik 452, jo broliui Mantui – 339 eurų baudos, o tuo metu dar nepilnamečiui Giedriui buvo skirtas laisvės apribojimas – jaunuolis buvo įpareigotas toliau mokytis bei pusmetį neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val.
Jauniesiems kūrėjams priimtas teismo verdiktas nespėjo įsiteisėti – supratę, jog buvo suklaidinti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, jie paprašė baudžiamąjį įsakymą panaikinti. Kaltinamųjų advokatas Rolandas Jakonis įsitikinęs, kad troškūniečiai negalėjo būti nuteisti, nes jų viešai demonstruojama daina ir vaizdo įrašas yra meno kūrinys, nepriklausomai kokia jo vertė bebūtų – tai tiesiog jų sukurtas ir parodytas neigiamas, juodojo humoro personažas.
Troškūniečiams šiandien teko nelengva užduotis: kaip įrodyti savo tiesą, jeigu bylą nagrinėjanti teisėja Zita Gavėnienė esą jau iš anksto yra išreiškusi savo poziciją ir, anot jaunuolių, galbūt prieš kaltinamuosius yra nusistačiusi?
– Kaip atsitiko, kad sutikote su ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų pasiūlymu jus visus tris nuteisti, paskiriant gana nemažo dydžio baudas? – DELFI paklausė Whydoto pseudonimu išgarsėjusio V. Grincevičiaus.
– Žinojome, kad baudos nėra tokios didelės, policijoje mums sakė, jog kai tik ją sumokėsime, teistumas iš karto bus pašalintas – kaip jo ir nebuvę. Manėme, kad tai bus kaip įspėjimas, tik nukentėsime finansiškai. Juk tai, kuo esame kaltinami, yra visiška nesąmonė.
Tačiau advokatas mums paaiškino, kad ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti – nuteisimo už neapykantos nusikaltimą faktas lieka biografijoje, o mums jo tikrai nereikia.
Teismo priimtame, bet taip ir neįsiteisėjusiame baudžiamajame įsakyme buvo nurodyta, kad mano brolis Mantas pripažino kaltę, tačiau iš tikrųjų viskas buvo kitaip – jis pripažino, kad kūrė vaizdo įrašą, o policijoje užfiksavo, jog jis pripažįsta, jog ir kurstė nesantaiką. Kai manęs ir Giedriaus paklausė, mes pasakėme, kad pripažįstame, jog kūrėme dainą, bet kažkokios kaltės nepripažįstame ir nepripažinsime. Tai jau būtų absurdas.
– Kaip atsirado šis skandalingasis vaizdo įrašas „Šėtone, prašau“? Ko jūs siekėte šią dainą patalpindami į „YouTube“?
– Kai sukūrėme šią dainą, jau maždaug metus filmavome ir talpinome įvairius humoristinius filmukus – stengiamės, kad kiekvieną kartą jis būtų vis kitoks. Bandome parodyti neigiamus personažus, niekada neparodome, kokie esame iš tikrųjų, nors tai daugelį nustebina.
Buvome sumąstę, kad reikia sukurti dainą, kuri būtų baisi. Visada norėjome sudainuoti repo stiliumi, kažkodėl tuo metu atrodė, kad daina turėtų būti apie narkotikus, bet ekspromtu gavosi, jog dainuosime, kaip žudome vaikus – kaip kokie nesveiki žmonės.
Mes žinojome, kad daina yra baisi, daug kam nepatiks, bet mes to norėjome, toks ir buvo mūsų tikslas. Juk ir siaubo filmų kūrėjai siekia savo žiūrovą įbauginti.
– Bet ar tikėjotės tokios audringos reakcijos?
– Taip, žinojome, kad šis įrašas gali iššaukti įvairių reakcijų – tėvai sakė, jog mumis gali susidomėti ir televizija, ir vaiko teisių apsaugos tarnybos. Bet kad bus taip, jog mums iškels baudžiamąją bylą, tikrai nesitikėjome. Juk sveiko proto žmogui net negali kilti abejonių, kad čia yra humoras. Ir šį įrašą įkėlėme ne bet kur, o į komikų kanalą – nesame kokie nors politikai, nerengiame kokių nors eisenų prieš vaikus. Kaip galima sakyti, kad mūsų daina yra neapykantos kurstymas, jeigu ji – humoras.
Mes daina tik norėjome žmones šokiruoti humoro forma. Kai ją įkėlėme į „YouTube“, pirmąją dieną „Šėtone, prašau“ peržiūrėjo 200 tūkst. lankytojų. O labai išpopuliarėjome lapkričio 9 d., kai į namus atvažiavo policija ir paėmė kompiuterius. Dabar ją jau peržiūrėjo beveik 2 milijonai žmonių.
– Bet šią dainą iš viešosios erdvės buvote pašalinęs. Kodėl?
– Atsimenu, tą dieną važiavau pas gydytoją ir prasilenkiau su automobiliu, kuriame sėdėjo pažįstami veidai. Bet net neįtariau, kad ten policija. Tuo metu namuose buvo brolis ir motina – pareigūnai jiems parodė dokumentus, kad turi leidimą paimti kompiuterius ir vaizdo techniką. O paskui nuvažiavo pas Giedrių – iš jo paėmė telefoną ir kompiuterį. Paliko tik monitorių, musėmis aplipusį.
Grįžęs „Facebook“ paskyroje parašiau, kad policininkai atėmė visą techniką ir nurodė pašalinti dainą „Šėtone, prašau“. Bet tokio nurodymo neperdavė raštu, tačiau gal iš baimės pats ėmiau ir nusprendžiau, kad reikia dainą pašalinti – juk vyksta tokie dalykai. Bet paskui su tėčiu pasitariau ir nutaria, kad padariau klaidą – juk galioja nekaltumo prezumpcija: kol teismas nenusprendė, kad esu kaltas, iš manęs negali tokių dalykų reikalauti. Ir nutariau įrašą vėl demonstruoti.
Į policiją buvome pakviesti gal po keturių mėnesių, nors kompiuterius grąžino po dviejų savaičių. Buvo juokinga, nes žinojome, kad baudos yra nedidelės, o be to, mums sakė, jog sumokėsime baudą ir teistumas bus pašalintas, kaip jo būtų nebuvę. Tačiau vėliau, kaip jau minėjau, išsiaiškinome, kad ne viskas taip paprasta – nors teistumas ir išnyksta, tačiau pats nuteisimo faktas lieka biografijoje, o mums jo nereikia.
– O kodėl daina apie šėtoną ir siūlymą jam iš tavęs nupirkti sielą, žudyti vaikus?
– Man asmeniškai šėtonas yra kaip fėja, angelas ar kažkas panašaus, tai – mistinė būtybė. Nėra taip, kad jį susiečiau su juoduoju pasauliu ar net reikėtų jį deginti ant laužo. Tikrai manęs nėra apsėdęs šėtonas – paprasčiausiai tokiais dalykais netikiu. Tiesiog tuo metu galvoje kažkaip skambėjo tie žodžiai, todėl ir gavosi taip, kad „šėtone prašau, nupirk mano sielą“.
O vaikai atsirado neatsitiktinai – jie yra mūsų auditorija. Jiems tai – juokinga, mūsų auditorijoje taip ir yra šnekama, tokie jų bajeriai. Ir vaikai patys sako, kad tai yra juokinga, niekas neįžvelgia jokio kurstymo žudyti. Tokia yra saviraiškos laisvė.
– Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui viešai buvo skelbiama, kad skundą parašė daina pasipiktinusios vaikų motinos, bet bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, jog pretenzijų jums turi jaunas vaikinas...
– Taip, iš pradžių mes patys manėme, kad į policiją kreipėsi kažkokios motinos, bet jau nagrinėjant bylą teisme sužinojome, jog skundą Vaiko teisių apsaugos tarnybai perdavė vilnietis Kristijonas Lukas Bukauskas. Jį pirmą kartą pamatėme teisme, kai davė parodymus – jis labai pabrėžė, kad yra homoseksualus, žino, kas yra patyčios, ir būtent dėl to labai jautriai sureagavo į mūsų dainą. Keista, bet jis mano, kad mūsų daina yra tyčiojamasi iš vaikų – gal todėl, kad „Facebook“ jis matė mano paviešintą įrašą, kaip vaikas muša benamį.
Teisme jis taip pat bandė įtikinti, kad esu nusistatęs prieš vaikus, bet tai – netiesa, nes „Facebook'e“ esu tik personažas. Žinote, jeigu Lukas būtų mane pažinojęs, tikrai būtų susidaręs kitokią nuomonę.
– Kokią?
– Gyvenime esu visiškai kitoks. Dar ne visi supranta, kad aš tik vaidinu – kai susipažįsta, pradeda bendrauti, labai nustemba, jog nesikeikiu, gal ir normalus žmogus esu. Jeigu Lukas būtų mane pažinojęs, jis tiesiog šią dainą būtų praleidęs pro ausis – kam reaguoti, jeigu tai tiesiog tik durna daina.
Net nežinau, kodėl „Šėtone, prašau“ užkliuvo – komikinio žanro kanale rodome komedijas, nedarome nieko rimto, stengiamės pasijuokti iš siaubingų tragedijų ar panašiai. Ir mes darome meną – bet koks originalus kūrinys yra menas, nepriklausomai nuo jo meninės vertės.
– Bet ekspertas Laimutis Laužikas ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o vėliau ir teisme nurodė, kad dainoje „Šėtone, prašau“ nėra jokio meno apraiškų...
– Man labai dėl to skaudu. Netgi sakyčiau, kad yra per daug drastiška sakyti, jog L. Laužikas yra ekspertas – jis filologijos specialistas. Teisme jis sakė, kad mūsų daina negali būti meno kūrinys, nes mes dar nesame iki to subrendę – esą mūsų kūrybos adresatas yra kvaili ar žemo intelekto žmonės, ir tai, ką darome, negali būti vadinama meno kūriniais.
O štai jeigu mes būtume Ozzy Osbourne, Dead Kennadys ar „Tiger Lillies“, kurie net Lietuvoje koncertavo festivalyje „Sirenos“ ir dainavo apie vaiko žudymą, spardymą nuo laiptų, – kuria meno kūrinius. Nesuprantu pasakymo, kad turime subręsti – gal turime sulaukti 40 metų ar būti pasaulinio lygio žvaigždėmis, jog mus kviestų į kokį nors žinomą festivalį atlikti šią dainą?
Mūsų advokatas teismo prašė paskirti naują ekspertizę, bet teisėja nepatenkino šio prašymo, esą užtenka ir L. Laužiko išvadų, jog mes dar nesame subrendę kurti meno kūrinius ir savo daina kurstome neapykantą prieš vaikučius.
Bet mes su tuo nesutinkame ir remiamės savo autoritetais, kurie irgi dainuoja išskirtinius kūrinius. Ir labai iššaukiančiai. Juk ir dainininkas Eminemas dainuoja, kaip nužudo savo žmoną, o D. Kennadys dėl savo dainos tada išvis iš kalėjimo neturėtų būti išleistas: „Aš žudau vaikus, patinka stebėti juos mirštančius, aš žudau vaikus ir pravirkdau jų mamas, sutraiškau juos savo automobiliu, noriu, kad jie klyktų, vaišinu juos nuodingais saldainiais, gadinu jiems Heloviną“.
– Daugelyje jūsų sukurtų vaizdo įrašų vyrauja keiksmažodžiai – ar už tai dar nebaudžia?
– Taip, apie 90 proc. mūsų įrašų yra su keiksmažodžiais, tačiau mūsų kanale „YuoTube“ yra aiškiai parašyta, kad jis skirtas asmenims, sulaukusiems 18 metų. Mes darome šou, o čia jau motinų reikalas savo vaikus prižiūrėti – juk jos, o ne mes kalti, kad jų vaikai „YouTube“ žiūri tokius įrašus. Bet juk keikiasi ir „24 valandas“, kurią per televiziją rodo vidury dienos.
Net neabejoju, kad mes bylą teisme laimėsime – juk protu nesuvokiama, kaip ji apskritai galėjo atsirasti. Mūsų veiksmuose nėra nusikaltimo, tai pareigūnai daro nusikaltimą žodžio laisvei.
Žinote, policijoje pareigūnai mums sakė, kad jūs ką nors gražaus nufilmuokite – stirniukus, paukščiukus. Bet tada niekas mūsų nežiūrės – vis tiek reikia išsišokti, kad žmonės žiūrėtų.
– Tačiau jūsų kanale mačiau, kad į policijos prašymą atsižvelgėte ir sukūrėte filmuką apie kylančias grėsmes keliuose ir atšvaitus...
– Ir policija mus pagyrė, bet iki to, kol nepamatė įrašo pabaigos – kaip išprievartauju Giedrių. Na, bet jiems vis tiek patiko. O šiaip policija apie mus gerai atsiliepia – kai kūrėme „Kaimo policiją“ (esame sukūrę tris serijas), policininkai teigiamai atsiliepė, sakė, tai yra juokinga ir toliau taip darykite, tik nebekurkite tokių dainų, nes juk patys matote, kokios nesąmonės vyksta.
– O tokias dainas dar kurtumėte?
– Aišku, kad kurčiau, jeigu turėčiau gerą balsą, gerai dainuočiau ir mokėčiau gerai į taktą pataikyti. Nes man tai – juokinga. O jeigu juokinga, man patinka.
– Policijai pradėjus tyrimą sulaukėte palaikymo iš garsių žmonių – dainininko Marijono Mikutavičiaus, humoristo Pauliaus Ambrazevičiaus, dabartinio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir kitų. Turbūt buvo labai netikėta – juk be jų pagalbos dabar jau ir negalite išsiversti, net į teismą prašėte iškviesti.
– Džiaugiamės, kad mus palaiko. Paprašėme, kad į teismą iškviestų M. Mikutavičių ir P. Ambrazevičių. Juk M. Mikutavičius yra protingas, nusipelnęs žmogus, turi vardą, man atrodo, teismui turėtų būti svarbi jo nuomonė. O P. Ambrazevičius yra „Humoro klubo“ įkūrėjas, jis atstovaus humoristus ir pasakys, kad tai, ką mes sukūrėme, yra meno kūrinys.
Iš dalies žinojau, kad mus palaikys Algis Ramanauskas-Greitai, nes ir jis yra šio žanro mėgėjas. O į teismą mes galime atvesti ir dešimt žmonių, kurie pasakys, kas yra menas. Bet mums svarbiausias yra fanų palaikymas, todėl ir norisi eiti iki galo.
– O kaip į jūsų kuriamus meno kūrinius reaguoja aplinkiniai – gyvenate nedideliame miestelyje, ko gero, jums jau ten ankštoka?
– Man niekas į akis nėra pasakęs, kad ši daina kursto neapykantą, bet kad ji yra šūdina... Na, vis tiek ji yra daina, kažkam juokinga, kažkam – ne. Toks ir buvo mūsų tikslas – įbauginti. Niekas į mus kreivai nežiūri, kokie buvome, tokie ir likome – ar turime 100 tūkst. sekėjų, ar neturime, vis tiek tėvas kartais liepia su plūgu vagoti bulves.
Po šio skandalo man paskambino teatro mokytoja Jolanta Pupkienė, jai irgi mūsų daina pasirodė juokinga. O kiti mokytojai net į „Facebook“ rašė, kad daina šiek tiek atspindi Lietuvos situaciją – vaikai per daug sau leidžia. O ir pats neseniai skaičiau straipsnį, kad vaikas sudegino benamį.
Kai šią dainą sukūrėme, kaip tik tuo metu per televizijos žinių laidą matėme reportažą, kaip vaikai spjaudo mokytojus, ir pagalvojome, kad ant bajerio padarysime, jog mes dabar vaikus pamušime, kaip jie muša benamius ar spjaudo mokytojus.
Svarbiausia, kad šia daina labiausiai piktinasi tos motinos, kurios yra pijokės. Ar protingas žmogus gali kitaip manyti? Ar galima sukurti dainą ir paskui užmušti vaiką? Arba – įsivaizduokite, kažkas ryte atsikels, neturės ką veikti, todėl paklausys dainos ir nuspręs nueiti užmušti vaiką. Didžiausia nesąmonė.
Bet juk ir filmuose žudo, siaubo filmuose bando visaip įbauginti, o niekas nereaguoja. Žinote, man atrodo, jeigu būtume žiauriai kieti režisieriai, niekas nebūtų prie mūsų kibę. Manau, Lietuva dar nėra subrendusi prie „YouTube“, dalis žmonių net nežino, kas tai yra. Jeigu mes būtume nusižengę taisyklėms, o mūsų daina iš tikrųjų kurstytų neapykantą, tai mus iš „YuoTube“ patys kanalo kūrėjai būtų pašalinę ir net nebūtų patvirtinę mūsų oficialaus kanalo.
„Facebook“ buvau paskelbęs balsavimą, ar man reikia pašalinti dainą, tai gal 30 tūkst. žmonių mano, kad ją reikia palikti, o tik apie tūkstantis mano kitaip. Nepašalinau, o niekas daugiau ir neprašė. Gal galvoja, kad pašalinome, gal nemoka naudotis kompiuteriu ir negali pasižiūrėti.
– Dėl vykusio ikiteisminio tyrimo, o dabar ir dėl teisme nagrinėjamos bylos yra suvaržyta jūsų laisvė. Kokie jums skirti apribojimai?
– Iš mūsų visų yra paimti pasai. Kai Giedrius nuėjo pas teisėją Z. Gavėnienę ir parašęs prašymą paklausė, ar galiu jį susigrąžinti, sulaukė piktos replikos – tipo nereikia durnų dainų kurti, nereikės paso pasiiminėti. Giedrius, aišku, patylėjo, nieko nesakė. Jam iš pradžių net nedavė to paso ir tik po kiek laiko paskambino sekretorė, liepė ateiti pasiimti – o juk paso jam reikėjo egzaminams, nes tuo metu buvo dvyliktokas.
Tai reiškia, kad teisėja Z. Gavėnienė prieš mus yra nusiteikusi, man atrodo, ji pyksta ant mūsų, turi savo nuomonę, net nežinau kodėl, gal dėl asmeninių problemų yra priešiškai nusiteikusi.
– Jeigu nepasitikite teisėja, galėjote reikšti nušalinimą...
– Ne, dar nebandėme, tik pasakėme advokatui. Bet jeigu nelaimėsime bylos Anykščiuose, tikrai ją laimėsime apeliacinėje instancijoje Panevėžyje ar dar aukščiau. Kovosime iki galo, nes tai, kas vyksta, yra nesąmonė ir man gėda dėl mūsų valstybės.
Su broliu iki šiol neatgavome paso, be jo negalime iš Lietuvos išvykti – mums paskyrė tokią kardomąją priemonę. Dar visai neseniai kas savaitę turėjome važinėti į policiją registruotis, bet jau panaikino šį apribojimą. Žinoma, galėjome prašyti, kad leistų išvykti iš Lietuvos, bet neprašėme – vis tiek teisėja būtų nepatenkinusi.
