– Kaip tavo gyvenimas pasikeitė po „Eurovizijos“?

– Gyvenimas nepasikeitė. Manau, jog aš pati šiek tiek pasikeičiau. „Eurovizija“ nebuvo tiesiog tos dvi savaitės Vienoje. „Eurovizija“ buvo net ir tas etapas prieš laimėjimą, kai reikėjo ruoštis kiekvienai laidai. Daug visko reikėjo pakreipti – ateini į atranką kaip solistas ir tada pamatai, jog kažkaip geriausias variantas yra dainuoti dviese. Labai daug savęs reikėjo atiduoti repeticijoms. Mes turėjome be galo daug vokalo pamokų, dirbome su režisieriumi. Prie komandos prisijungė ir pritariantieji vokalistai ir t.t. Tiesiog kasdien reikėjo žiūrėti ne tik savęs, bet derintis ir prie kitų. Tai tik į naudą – tapau lankstesnė. Be abejonės, padaugėjo gerbėjų. Reikėjo išmokti reaguoti į jų nuoširdumą, nes iš pradžių viskas atrodė labai keista.

– Pakalbėkime apie gerbėjus. Kokie žmonės ateina į tavo koncertus? Kokį savo klausytojo portretą nupieštum pati?

– Mano gerbėjas... Manau, kad jam nėra amžiaus cenzo, bet jis turi išlavintą muzikinį skonį. Ir tai yra be galo žavu. Klausytojai tikrai labai įvairūs. Į koncertus ateina ir paauglių su merginomis, ir šeimomis. O vaikai net laiškus rašo! Jau gavau du.

– Minėjai, kad reikėjo priprasti prie gerbėjų nuoširdumo. Kuo jis pasireiškia? Dovanomis, o gal geru žodžiu po koncerto?

– Abiejuose laiškuose rašė, jog esu autoritetas tiek mergaitei, tiek berniukui. Jie nori, jog visada išlikčiau tokia nuoširdi ir paprasta – toks mielas sutapimas, kad abiem taip pasirodė. Maloniausia, kad tai popieriniai laiškai su ranka pieštomis širdelėmis.

– O feisbuke gerbėjai nekalbina?

– Kalbina. Ir dar neatrašiau visiems... Nes kai turiu laiko atrašyti, aš viską nuosekliai perskaitau ir visada noriu atrašyti iš širdies, padėkoti. Nenoriu konvejeriu visiems atrašinėti tik „ačiū“. Žinau, jog žmogus stengėsi, rašė. Norisi atsakyti jam tuo pačiu. Po „Eurovizijos“ gerbėjų padaugėjo, nes buvome labai rodomi ir matomi. Be abejo, atsirado gerbėjų užsienyje (juokiasi).

– Ko gero, turėtum sulaukti ir nemažai meilės prisipažinimų iš gerbėjų užsienyje.

– Oi, patikėk (šypsosi). Rašo tokia laužyta anglų kalba apie santuoką, vaikus. Nelabai kreipiu dėmesio į tuos laiškus. Tiesiog pasijuokiu ir tiek. Be to, po „Eurovizijos“ dar gaunu pačių įvairiausių pasiūlymų. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių rašė moteris ir klausė, ar man nereikia namų tvarkytojos. Prieš kelias dienas vyras siūlė pirkti dvi mašinas.

– Rudenį išleisi solinį albumą. Papasakok plačiau apie jį.

– Labai labai jo laukiu, nes prisidėjau ir pati. Taip pat labai džiaugiuosi, kad būtent Leonas Somovas ir Jazzu prisideda prie jo atsiradimo. Jaučiuosi pakankamai tvirtai, kad būtent dabar parodyčiau savo muziką. Kol kas nelabai noriu kalbėti apie detales, nes bus dar kada apie jį pakalbėti konkrečiau. Koks jis bus, manau, visi gali suprasti iš dainų „Po dangum“ ir „Skęstu“. Su albumu gal bus ir turas. Norėčiau jį pristatyti žmonėms ne vien Vilniuje. Yra daug užmojų, tik dar reikia tikslingai sudėti visus taškus.

– Šiemet Palangoje su Vaidu rengiate akustinius koncertus. Gal planuoji pasirodyti ir viena?

– Taip, Kurhauze koncertuojame su Vaidu, bet rugpjūtį ten pasirodysiu ir viena. O šiandien, ketvirtadienį, muzikos klube „Vandenis“ vyks mano solinis koncertas. Laukia ir daugiau pasirodymų, apie kuriuos pranešime kiek vėliau.

– Kodėl tau taip patinka akustiniai koncertai?

– Akustinis koncertas yra ypatingas, nes prasideda kažkokie sielos pašnekesiai (juokiasi). Tu gali ilgiau kalbėtis, papasakoti kažką apie kiekvieną dainą, pasidalinti savo jausmais ir išgyvenimais. Vyksta ne tik koncertas, bet ir pašnekesys. Kartais labai prtrūksta laiko, kad klausytojas pažintų tave, o akustiniai koncertai turi tokią privilegiją.

– Galimybė tiesiog užlipti ant scenos ir „atidirbus“ susirinkti honorarą tau nepriimtina?

– Man muzika šiaip nėra tiesiog kažkoks darbas. Muzika man yra tokia kažkokia nesuvokiama jėga ir tai, kur aš jaučiuosi saugiausiai. Aš galiu išsikalbeti su muzika apie viską šitame gyvenime. Ir žinau, kad atrasiu visus atsakymus. Į koncertus žiūrėti kaip į kažkokį darbą man nepavyktų. Jei kada nors taip atsitiks, manau, bus metas nulipti nuo scenos. Aš asmeniškai suprantu, kad dainuojantys žmonės kuria tam tikrą kultūrą, o aš jaučiu atsakomybę, kad Lietuvos kultūra augtų.

Ką veiktum nulipusi nuo scenos?

– Noriu būti ten, kur jausčiausi laimingiausia. Jei negali jaustis laimingas, tai yra didžiausia nesėkmė. Aišku, niekada nebūna taip, kad tavęs netrikdytų įvairūs gyvenimiški nesklandumai. Būna visko, bet noriu kartas nuo karto sustoti, sėdėti ant kokio liepto, žiūrėti į žvaigždes ir suprasti, kad viduje jaučiuosi laiminga.

Monika Linkytė
Foto: N. Bieranco nuotr.