Sakyčiau, darbo sąlygos vertos rimto tarnybinio laiško profsąjungoms. – Tęsė jis. Bambėjo, bet kilo. Lėtai, nelabai užtikrintai, užtat atkakliai. Ne žvaliau iš šalies turėjau atrodyti ir pats, pašiauštais, dar prieš kameras nesulaižytais plaukais, nereaguodamas į priekaištus, bandžiau surasti kažkokią stebuklingą priežastį viską atidėti rytojui. Ar kitam kartui. Tiesa, trumpai. Juk laukė neabejotinai viliojantis vizitas – viena didžiausių Tokijo žvaigždžių, Tsukiji žuvų turgus.
Dėl vizito į jį ir leidimo filmuoti mūsų ambasada vargo ilgai. Susidarė vaizdas, kad ten ne keli apsimiegoję žiopliai su kamerom užsuks, o tarp prekystalių įvyks tiesioginė Oskarų teikimo ceremonijos transliacija, dėl ko ten dirbantiems žmonėms žuvimi atsiduodančius drabužius teks pakeisti smokingais. Už savus. Tiesa, išlaidauti teko, bet tik mums.
Sėkmingai užpildžius krūvą anketų ir atsakius į dažnai sunkiai atsakomus, tiesa, vietomis logiškus klausimus (pvz.: “O kam jums filmuot? Pas mus jau filmavo. Yra net internete…”), turėjome nusipirkti guminius batus. Tokia tvarka. Žinant, kad Vytaras iš Lietuvos lagamine jau vežėsi plaukmenis, visus du vnt., dar pora guminių batų nebeatrodytų keistai. Net priekabiausiam muitininkui. Tačiau tuomet vietos galėjo nebelikti kiaulės žarnoms, o to negalėjome sau leisti. Tad teko aukoti japoniškus pinigus ir botus nusipirkti vietiniame prekybos centre. Neblogi pasitaikė, blizgūs, it...
Bet ne apie Velykas dabar. Trečią ryte jau stypsojome prie turgaus budėtojo, aplinkui tvyrant atvykstančių ir žuvies konteinerius, dėžes, bei rezervuarus dideliais greičiais kraunančių sunkvežimių triukšmui. Gavom po raištį ant rankos. Ir viskas. Jokios ginkluotos palydos, feiskontrolo, užstato, bei specialių apmokymų, kaip teisingai fotografuoti selfį su negyva žuvimi. Tik trumpas mandagaus budėtojo įspėjimas: Būkite atsargūs, žmonės čia kitokie nei sutikote mieste. Jie pavargę, o dėl to - piktesni.
Gali būti, tačiau piktas žuvies turgaus krovikas drąsiai galėtų būti pripažintas savaitės mandagumo etalonu kokioje europinėje įmonėje. Net tuo atveju jei lakstydamas su savo bačką ant padėklo su ratais primenančiu aparatu pervažiuoja naujų, blizgančių guminių batų galus. Ir net to nepastebi. Pats kaltas, stebėk aikštę. Tai, beja, puikiai padeda atsibusti ir įsilieti į milžinišką žuvies vidinio pasaulio perkėlimo link jai skirtų amžinųjų vandenynų gylių punktą.
Įsimintiniausias potyris čia – žuvies ir tunų aukcijonai. Tai, kas dirbantiems kasdienybė, atvykusiems yra tikras spektaklis. Po ilgo pirkėjų pasirengimo ir kruopščios prekių apžiūros, suskambus varpeliams, prasideda aukciono šeimininkų šou, kurie dainavimo, repavimo, griežto raginimo šūksniais, sumišusiais tuo pat metu su švelnaus ir atlaidaus tono natomis sugeba per dešimtį minučių sutvarkyti reikalus ir oriai pasišalinti iki kitos dienos.
Kaip ir mes, kurie žygiavome ruoštis savam vakaro divertismentui, tam tikram, simboliniam skolos gražinimui japonų žmonėms už matytus vaizdus – specialiam lietuviško maisto pristatymui pačiame Tokijo centre.
