„Neužsiimu politikos reikalais. Nors mano darbas susijęs su valdžios organais ir viešojo sektoriaus institucijomis, bet su politika tiesioginės veiklos neturiu“, - naujienų portalui DELFI pasakojo šiuo metu Dubajuje gyvenantis R. Kupstas.
– Kas paskatino viską mesti ir išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus?
– Po bakalauro studijų dirbau Vašingtone, Jungtinių Amerikos valstijų Užsienio reikalų ministerijoje. Valdžios organuose yra labai daug administracinio darbo, vadinamojo popierizmo. Viskas vyko pernelyg lėtai, jaučiausi per toli nuo visuomeninių klausimų ir konkrečių veiksmų. Norėjau dirbti prie projektų, kur galėčiau pamatyti realų savo darbą ir jo rezultatus.
– Papasakok plačiau apie savo veiklą Dubajuje. Kuo užsiimi?
Arabų šalyse niekas nesirūpina šiukšlėmis – veža jas į dykumą ir pamiršta. Bet dykuma nėra nesibaigianti žemė. Europoje atliekų perdirbimas jau tapo natūraliu dalyku, iš kurio didžiosios šalys labai skaudžiai pasimokė. Todėl bandome savo žinias ir sistemą iš Vakarų atvežti į arabų šalis.
Arba, pavyzdžiui, agrokultūros problema. Visos daržovės nuo birželio iki spalio mėnesio į Emyratus yra importuojamos. Maisto ir daržovių kainos yra labai aukštos, todėl nusprendėme skatinti daržovių auginimą pačioje šalyje. Bendradarbiaudami su kitomis Europos kompanijomis diegiame technologijas, kurių pagalba galima sukurti tinkamą klimatą auginti daržoves sausringose klimato zonose. Tai buvo vienas projektas, nuo kurio mes pradėjome savo veiklą Rytuose.
Galbūt dabartinė veikla nėra tokia seksuali ir patraukli, kaip muzikos kūryba, bet dirbdamas šį darbą jaučiu intelektualinį pasitenkinimą.
– Ar dažnai grįžti į Ameriką ir kaip sekėsi aklimatizuotis Jungtiniuose Arabų Emyratuose?
Žinoma, gyvendamas arabų šalyje pasiilgstu patogumų, laisvos ir nesuvaržytos visuomenės, Vakarams būdingo gyvenimo būdo. Bet labai pasiilgau ir Lietuvos, todėl esu labai laimingas, kad iš Dubajaus skraidyti į Lietuvą yra kur kas paprasčiau nei iš Amerikos.
– Praėjusiais metais netgi grįžai į Vilnių dėl Dainų šventės...
– Lietuva yra labai jauki šalis. Savo namais vadinu Vilnių. Todėl stengiuosi sugrįžti į Lietuvą visada, kai tik turiu galimybių. Buvau atvykęs per Dainų šventę, atskridau į draugo vestuves. Man labai patinka tiesiog pabūti lietuviškoje gamtoje. Kai sugrįžau į Vilnių po pirmų šešių mėnesių, praleistų Dubajuje, čia man viskas atrodė taip žalia. Norėjosi įšokti į šaltą ežerą ar upę. Dar labiau pradėjau vertinti lietuvišką vasarą. Net ir tą patį lietų. Nes Rytuose aplink tave yra tik smėlis. Žinoma, prisodinta palmių, bet to vaizdo nesulyginsi su Lietuvos kraštovaizdžiu.
– Ne paslaptis, kad Dubajuje gyvena labai daug lietuvių. Ar skiriasi Amerikoje ir arabų šalyse gyvenančių tautiečių bendruomenės?
– Ar turi laiko asmeniniam gyvenimui, širdies reikalams?
– Tiesą sakant, negaliu skųstis meilės reikalais. Suradau žmogų, su kuriuo labai linksmai leidžiu laiką, bet tolimų ateities planų kol kas dar nekuriame ir apie vestuves negalvojame. Nors jau kyla minčių nebesiblaškyti, kurti sėslesnį gyvenimą. Juo labiau, kad jaučiu aplinkinių spaudimą – man tuoj bus 29 metai, tiek mama užsimena labai norinti anūkų, tiek kiti mano bendraamžiai Lietuvoje jau sukūrę šeimas. Tačiau nežinau, ar visą gyvenimą liksiu Dubajuje. Galbūt kils noras pagyventi ir kažko pasiekti kitoje šalyje.
– Lietuviai garsėja kaip darbštūs žmonės. Ar užsienyje kas nors akcentuoja tavo lietuviškus genus?
Žinoma, daug kam įdomu ir tai, kad esu dalyvavęs lietuviškame realybės šou. Tai pakankamai unikalu, ne kiekvienas mano aplinkos žmogus yra tiek daug koncertavęs ar dalyvavęs muzikiniame TV projekte. Visiems labai smagu pažiūrėti internete vaizdo įrašus iš mano tuometinių pasirodymų.
– Ar tavo gyvenime liko vietos muzikai?
– Muzika man dabar kaip hobis. Savo bičiulius pakviečiu į gyvos muzikos vakarus, kuriuos rengiu džiazo klubuose. Dubajuje labai populiarios vadinamosios „Jam Nights“, muzikinių improvizacijų vakarai, kuriuose kas porą mėnesių pristatau naują programą ir aš. Scenoje per vakarą pasirodo ir daugiau atlikėjų, todėl man neleidžia kelioms valandoms užsibūti scenoje. Tačiau esu labai patenkintas muziką pasilikęs tik savo malonumui. Dabar galiu ja džiaugtis, nereikia iš to spausti pinigo ir žiūrėti kaip į pragyvenimo šaltinį. Galiu dainuoti iš dūšios apie tai, kas man iš tiesų patinka, negalvoti apie jokius formatus.
