„Man tai yra emociškai labai stiprus kūrinys. Noriu juo pasidalinti su visais. Net ir su tais, kurie įsivaizduoja žiną, kas yra Dakaras“, - sakė B. Vanagas.
Ar knyga gali atspindėti tai, ką patiria sportininkai per tas dvi savaites?
„Pirmą knygos versiją pamačiau praėjus trims mėnesiams po Dakaro. Šią knygą man pirmiausiai parodė Jurga Anusauskienė, su kuria nemažai bendradarbiavome. Man buvo didelis šokas – supratau, kad negalime šia knyga nepasidalinti su jumis. Šioje knygoje labai stipriai perteikta emocija, kas ten vyksta. Dakaras vienas labiausiai išreklamuotų išbandymų pasaulyje. Kiekvienas žmogus turi savo Dakarą, todėl kiekvienas, vartydamas savo knygą, tikrai suras dalelę savęs“, - per pristatymą sakė B. Vanagas.
Vartydamas knygą lenktynininkas prisipažino netikėjęs, kad ten yra buvęs. „Jei mane teleportuotų į Dakarą, atrodytų, kad lankausi ten pirmą kartą.Esame vargšai, nes nelabai ką matome toliau automobilio priekio. Viso grožio pastebėti neįmanoma. Čilėje kartą su automobiliu persivertėme per kopą. Pamatėme horizonte smėlio jūrą ir tolumoje šviečiantį turkio spalvos vandenyną. Visa kita – dulkės plaučiuose, akyse, burnoje“, - prisipažino B. Vanagas.
Į knygą „OSCar evoliucija. Vieno Dakaro istorija“ sugulė daug fotomenininkės J. Anusauskienės nuotraukų.
Prieš tai ji fotografavo paukščiukus, anteles ir staiga atsiduria garaže su varžtais. Kas įkvėpė moterį iškeisti gamtą į aplinką su benzino kvapu?
„Smalsumas. Kai apsilankiau pirmą kartą pas Benediktą, pamačiau Oksarą, kuris priminė dinozaurą. Leido man stebėti Oskaro gimimą. Man tai nebuvo metalo krūva, žiūrėjau į automobilį kaip į asmenybę, vieną iš komandos narių, - per knygos pristatymą kalbėjo J. Anusauskienė. - Sąlytis su muzika mane išmokė ne tik klausyti, bet ir girdėti, o sąlytis su fotografija – ne tik žiūrėti, bet ir matyti.“
Fotomenininkas Gedmantas Kropis, kurio nuotraukos iš Dakaro ralio taip pat sugulė į B. Vanago knygą, savo darbą prisimena kaip vieną ilgą gražų sapną.
„Dakaras yra kaip srauni upė, su kuri turi tekėti ir pats. Negali kažkur užkliūti, nes nebespėsi su srove. O man, kaip svarbią funkciją atliekančiam fotografui, tai būtų pražūtis. Plaukti ta upe yra savotiška meditacija. Vienas didelis sapnas – sapnuoji realybėje važiuodamas ir fotografuodamas. Ir tai upė, į kurią norisi dar kartą, ir dar kartą įbristi“, - sakė fotomenininkas.
