Vakar su vyru turėjom visokių planų, bet taip išėjo, jog likom namie. Na, ką gi, pagalvojau, išpuošiu namus šventėms, padarysiu vakarienę, pažiūrėsim TV. Ir štai sutapo, kad vakar vyko šokių projekto premjera. Besikuisdama tarp girliandų ir puodų pažiūrėjau jį visą. Pradžioj galvoju: šaunuoliai. Daug investicijų į dekoracijas, daug naujovių, šou elementas su masažiste (stebina - graži, suaugusi moteris, o visai nesusigaudo, kaip ją naikina buvimas viešumoje po ero/porno skandalo. Aš slėpčiaus po lapais, o ne „rodyčiau pavyzdį jaunoms mergaitėms ir jų tėveliams, kaip pakilti iš pelenų“). Vėl pagalvojau: na, kažkam proto trūksta, bet šou kūrėjams – tikrai ne, išnaudoja visas progas. Kad ir ne visai originaliais būdais.
Po to galvoju, koks puikus šeimyninis pavyzdys: projekto prodiuserė – X, projekto vedėja – X dukra, projekto dalyvis – X giminaitis. Na, bet čia niekis. Jei tik galėčiau, savo abiem sesėm padėčiau tapt aktorėmis. Gaila, jos to nenori. Ir pati vedėja ne vieno projekto tapti ketinau, tik vis aplinkybės netinkamos pasitaikė.
Žiūriu toliau, kyla daugiau klausimų. O jei mano sūnui būtų ne du, o kokie dešimt metų, ar aš norėčiau su juo leidžiant vakarą prie TV (neapsimeskim, retai šeštadienio vakarais apsikraunam filosofija, literatūra arba sportu), aiškinti, ką reiškia profesija „transeksualas“? Kai kiti projekto dalyviai pristatomi bent su kažkokios specialybės apraiška – modelis, atlikeja, etc. – vienas žmogus pristatomas pagal lyties tapatumo sutrikimą. Nesakau, kad apie tai nereikia pasakoti vaikams, nesakau, kad tai niekinu. Priešingai. Bet palaukit, tai juk ne specialybė.
Po to, ar norėčiau aiškinti, kas per veikla yra porno, atsiprašau, ero masažistė? Kaip daug kas sako, ne tragedija tokia veikla užsiimti, juk nežudai, nevogi. Bet, ne veltui erotikai ir pornografijai bei jos atstovams skiriamas specialus, vėlus eterio laikas.
Toliau, nors ta mergina Lietuvoje pirma sugebėjo šitaip išnaudoti interneto galimybes ne verslo sektoriuje, ar aš norėčiau savo vaikui aiškinti, kokius mokslus reikia baigti, norint tapti interneto sensacija ir ką tokios specialybės žmogui reikia daryti?
Nenorėčiau. Tikrai nenorėčiau. Bet kažkada turėsiu. Kaip kažkada man aiškino tėvai, kad būdama aštuonmetė mergaitė aš negaliu nešioti vatos prigrūstos mamos liemenėlės ir vaidinti „Ginger spice“ iš „Spice girls“. Kad negalima muštis su sese taip, kaip mušasi per „Dragon Ball Z“. Kad negalima kalbėti taip, kaip kalba „Radijo šou“ personažai.
Ir tėvų žodžiai mus su sesėmis pasiekė. Visais laikais jaunosios kartos tykojo daug pavojų aplinkoje. Ir nors daug kas vakar šokių projekte man kėlė klausimų ir abejonių, aš nesipiktinu tokiu šou, nes ne geriausias, o vienintelis auklėjimo būdas yra pavyzdys šeimoje. Nei erotiškų mergaičių nei blogiukų mafijozų pavyzdžiai nepaveiks mūsų atžalų, jei tik mes, tėvai, rasime bendrą kalbą su savo vaikais. Vaikai yra tėvų, o ne televizoriaus ar interneto veidrodis.
TV pasaulio taisykles aš žinau gerai. Žinau, kad ir pati prisidedu ne vien tik prie švietėjiškų projektų kūrybos. Rytoj aš ir kolegos gausime reitingus ir tik palinguosime: žmonėms reikia šou, skandalų, intrigų. Ką gi. Tęsiame darbus. Tik grįžę namo pas vaikus nepamirškime su jais bendrauti. Kitaip jie bendraus su TV sukurtais herojais.
