- Rimantai, esate profesionalus sportininkas. Kokią vietą šiuo metu Jūsų gyvenime užima krepšinis?

- Krepšinis yra viena iš svarbiausių mano gyvenimo dalių. Nors žaidžiu krepšinį jau 30 metų, turiu dar daug noro laimėti, noro išmokti. Jaučiu didelį azartą rungtyniaudamas aikštėje.

- Prieš porą metų įkūrėte savo vardo paramos fondą. Kaip kilo tokia mintis?

Kartu su Lietuvos krepšinio federacija norėjome išjudinti žmones daryti gerus darbus, padėti tiems, kuriems tikrai to reikia. Ypač sunkiai sergantiems vaikams ir jų tėveliams. Visi dažnai susiduriame su onkologinėmis ligomis. Baisiausia, kad vis daugiau žmonių pradeda į tai žiūrėti kaip į nepagydomą gripą, dažnai nusisuka, numoja ranka... Todėl norime padėti, kiek galima, pakeisti žmonių savimonę – tikrai ne viskas yra prarasta!

- Ar daug pastangų ir laiko reikalauja Jūsų labdaros fondas?

- Norime augti, plėstis ir didinti paramą vaikams bei ligoninėms. Tačiau visa tai reikalauja daug laiko, pastangų, finansų. Bet be darbo ir pastangų nebus ir rezultatų.

- Ar sunku rasti žmonių, kurie nori prisidėti prie Jūsų fondo? 

- Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje jaunesnioji karta labai noriai prisideda prie labdaros. Daugelis prisideda ne tik finansiškai, bet ir savanoriaudami ar dar kitais būdais. Visi puikiai suprantame, kad ne visada finansinė dalis yra svarbiausia. Moralinė pagalba yra tiek pat svarbi. Iš tikrųjų yra mažai žmonių, kurie mums atsisakė padėti ar išpildyti vaikų svajones. Vis dėlto pasitaiko tokių, kurie mano, kad labdaros fondas yra apgaulė. Tikiuosi, kad tokių žmonių ateityje bus vis mažiau.

- Ar lietuviai noriai aukoja?

- Didelės kompanijos aukoja nenoriai, tačiau yra kelios įmonės, kurių padedami mes galime egzistuoti ir daugiau nuveikti. Šiaip lietuviai aukoja tikrai noriai. Puikiai žinome, kad žmonėms nėra lengva šiais laikais, tačiau jie sugeba rasti lėšų aukoms. Džiugina tai, kad daugelis suvokia, jog geriau 5 litus paaukoti labdarai, o ne išleisti rūkalams ar alkoholiui.

- Krepšininkas Linas Kleiza taip pat turi labdaros fondą, tačiau jo fondo objektas – kitoks. Jis orientuojasi į nepilnamečius, jų užimtumą, sveiką gyvenseną, o Jūs – į vaikus, sergančius onkologinėmis ligomis. Ar prieš kurdamas fondą atsižvelgėte į tai, ar tiesiog seniai žinojote, kam norite padėti?

Onkologinę kryptį pasirinkau dėl asmeninės patirties. Mačiau tikrai nemažai žmonių, ypač artimųjų, kurie kentėjo ir kovojo su šia baisia liga.

- Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie mano, kad pavienės aukos neišgelbės ir nepakeis pasaulio?

- Tikiu, kad jei sugebėsime per savo gyvenimą išgelbėti nors vieną gyvybę, tai atneš džiaugsmo daug kam. Manau, tokia pagalba yra užkrečiama. 

Tiems skeptikams norėčiau pasakyti: ką mes darome sau – mirs su mumis ir bus pamiršta, o ką darome kitiems – bus prisimenama ir nemirtinga.

Visą interviu su Rimantu Kaukėnu rasite naujausiame žurnalo MIESTE.lt numeryje arba čia.