D. Ibelhauptaitė su naujienų portalo DELFI skaitytojais pasidalino savo įspūdžiais iš įsimintinos viešnagės Londone:
1985 m. Dexteris filmavosi režisieriaus Hugh Hudson filme „Revoliucija“, kuriame pagrindinius vaidmenis kūrė Alas Pacino, Donaldas Sutherlandas ir Nastassja Kinski. Tuo metu būdamas devyniolikos metų Dexteris vaidino Alo Pacino sūnų. Vaikai, tapę aktoriais, visada turi keistą gyvenimą. Viena iš jo privilegijų – kol vyksta filmavimas jie nelanko mokyklos ir visą laiką praleidžia filmavimo aikštelėje, kur gyvena, mokosi ir kuria vaidmenis. Dažnai vieni be tėvų. Kadangi filmavimas vyko ne Anglijoje, toli nuo namų, tai A. Pacino nuoširdžiai rūpinosi savo jaunuoju kolega ne tik filmavimo aikštelėje – kartu praleido nemažai laiko, jis net nupirko tais laikais didelę dovaną – video grotuvą, kad galėtų kartu filmus žiūrėti. Bet tikroji dovana Dexteriui buvo galimybė paauglystėje praleisti devynias filmavimo savaites su tokiu iškiliu aktoriumi. Jis labai vertina ir brangina kartu praleistą laiką, nes iš Alo išmoko daug aktorinio meno subtilybių ir susidraugavo.
Corinthia viešbutyje pagerbti didelę lagendą tapusį talentą susirinko visi senosios kartos britų kino ir teatro pasaulio šviesuliai, savo profesijų mochikanai – režisieriai Terry Gilliamas, Julian Schnabel, Timas Burtonas, Stevenas Brekoffas, aktoriai Joan Collins, John Hurt, Ian Holm, John Sessions, Ralph Fiennes, Dame Judy Dench, Richard E Grant… Buvo labai jaudinantis vakaras ir puiki jo forma – po apdovanojimo Alo Pacino daugiau kaip valandą pasakojo apie savo gyvenimą, aktorystę, jam įtaką padariusius žmones – taip atvirai, šiltai, nuoširdžiai ir su kvapą gniaužiančia išmintimi. Tikrai išskirtinė privilegija gyvai girdėti, su kokiu užsidegimu ir energija jis kalba apie savo profesiją.
Alas Pacino aktorystės mokėsi Niujorke, „The Actors Studio“ su Lee Strasbergu – Amerikoje ir Holivude taip vadinamojo „method acting“ kūrėju, kurio esmė yra Stanislavskio ir Michailo Čechovo aktoriniai pagrindai ir improvizacijos. Alas Pacino iki šiol labai daug laiko skiria teatrui, ne tik jame vaidindamas – dabar jis yra „The Actors Studio“ prezidentas. Lee Strasbergą jis vienareikšmiškai vadina savo didžiuoju mokytoju ir sako, kad be jo improvizacijų, intensyvių studijų, niekada nebūtų buvęs toks aktorius, koks tapo, ir niekada nebūtų atradęs savo balso. Strasbergas jį paruošė ir „Krikštatėvio“(rež.F.Coppola) bandymams. Juk šitas filmas tikrai patenka į žymiausių pasaulio filmų penketuką, buvo tik trečiasis jaunojo Alo Pacino darbas.
Kaip žmones, padariusius jam didžiausią įtaką, jis išskyrė Elia Kazaną, Marloną Brando, Jamesą Deaną ir F. F. Coppola. Prisiminė štai tokią istoriją – jau baigiantis „Krikštatėvio“ filmavimams biudžete trūko pinigų ir F. F. Coppolai buvo uždrausta dirbti viršvalandžius. O jis visada norėjo daryti daugiau ir geriau. Tai štai vieną vakarą po filmavimo eina Alas Pacino namo ir girdi kaip kažkas tamsoje verkia. Jis priėjo ir pamatė F. F. Coppolą, sėdintį gatvės pakrašty ir absoliučiai raudantį. Alui buvo šokas ir jis paklausė: „kas atsitiko?“, o F. F. Coppola tik sugebėjo jam pro raudą pasakyti: „Jie neleido man dar vieno kadro nufilmuoti, paskutinio…“ Tuomet A. Pacino suprato apie to žmogaus talento mastelį, maksimalizmą ir jausmų intensyvumą – F. F. Coppolai tai nebuvo vien filmas, tai visas jo gyvenimas ir tuomet Alas suprato, kad jeigu nori sėkmingai kurti – turi atiduoti absoliučiai visą save, nieko nepasilikdamas sau…
Kiną jis mylėjo nuo vaikystės, nes motina, viena be vyro augindama mažą berniuką, jau nuo 3-4 metų vesdavosi jį į visus suaugusiųjų filmus. Alas Pacino pripažino, kad yra kilęs iš labai skurdžios šeimos, užaugęs Niujorko Bronx rajone, kuris tais laikais buvo ypatingai įvairus, pilnas mafijos, intriguojančių istorijų ir kriminalinių kovų. Jis atvirai kalbėjo apie tai, kad nėra išsilavinęs žmogus, niekada neturėjo išsilavinimo diplomų ir į mokyklą eidavo gana retai, tačiau žiauriai mylėjo knygas ir skaitydavo labai daug – tiesiog ėste ėsdavo visas knygas. Jo mokslus ir išprusimą lėmė tas beveik kasdieninis gyvenimas kino teatre.
Visiems buvo labai smalsu žinoti, kaip jis jaučiasi puikiai sukūręs tiek daug kriminalinio pasaulio gangsterių vaidmenų. Čia Alas Pacino juokavo, kad kas gi jam tokiam žemam ir negražiam galėjo duoti romantiškus įsimylėjėlių vaidmenis? Sakė, kad gal jo vaikystės patirtys ir jo energija nulėmė – jis galėjo negatyvius personažus detaliausiai ir ryškiausiai perteikti: „Visada geriausi darbai būna tie, kurie yra labiausiai asmeniški“.
Su didele išmintimi kalbėjo apie tai, kas atsitinka, kai staiga tampi žinomu, apie tai, kaip išlaikyti savastį ir kaip toliau daryti teisingus pasirinkimus. Jo klausydamas supranti, kodėl jis atsisakė „Žvaigždžių karų“, kodėl visada vengė didelių „blockbusterių“. Didžiausia atsvara jo darbams kine yra vaidmenys teatre, be kurių, sakosi, nebūtų galėjęs gyventi. Kaip savo mylimiausius rašytojus išskyrė Šekspyrą (beje, labai daug šio autoriaus parašytų vaidmenų yra sukūręs teatre), Brechtą ir Strindbergą.
Man Alas Pacino nuo pat jaunystės buvo didele legenda – fantastiškas aktorius, vienas iš penkių geriausių pasaulyje kartu su Marlonu Brando ir Robertu de Niro. Dar mokyklos ir studijų laikais susigrūdę aptriušusiuose bendrabučių kambarėliuose, užsitraukę visas užuolaidas, nelegaliai žiūrėjom penkiolika kartų perrašytas „Krikštatėvio“ filmo kopijas – prikaustyti prie ekranų puikios vaidybos. Tai, ką darė Alas Pacino kine, buvo labai artima tam, ką mus mokė Maskvoje GITIS’e. Aišku, aš tik vėliau sužinojau, kad jis, R. de Niro ir daugelis didžiausių ir iškiliausių Holivudo žvaigždžių, yra dideli pasekėjai to „method acting“, kurį mes kaip tik ir mokėmės Maskvoje, tik pas mus tai kitaip vadinosi.
Su Alu Pacino pirmąkart gyvai susipažinau dar 1999 m., kai gyvenom Los Andžele. Tuo metu jis vaidino teatre, E.O’Neill pjesėje „Hughie“. Tada po daugelio nesimatymo metų Dexteris nusprendė su juo susisiekti. Be to, mano vyras žinojo, kad iš visų žmonių su kuriais jis dirbo, o dirbo tikrai su dešimtimis kino ir teatro legendų – Alas Pacino yra turbūt vienintelis, kuris man buvo toks „didelis herojus“. Nesinorėjo užpulti žmogų atsitiktinai, todėl Dexteris ranka surašė raštelį ir nunešė prieš spektaklį į teatrą. Laiškelio esmė buvo maždaug tokia: „Brangus Tėti, tavo sūnus palaidūnas grįžta namo, nori pasimatyti ir pristatyti savo naują žmoną…“ Taigi, su humoru ir primenantis jų tikrai puikiai praleistą laiką kartu.
Dexteris paliko savo telefono numerį, nesitikėdamas jokio atsako – ir kaip buvo nustebęs, kai dar nespėjęs sugrįžti namo, sulaukė Alo Pacino skambučio! Šilto, betarpiško ir kviečiančio ne tik į spektaklį, bet ir vakarienei.
Pastatymas tąkart nebuvo labai įspūdingas, tačiau A. Pacino buvo fantastiškas – jau tada supratau išskirtinio talento magišką galią scenoje – jo charizma, energija, intensyvumas buvo nepakartojami, galėjai išsižiojęs žiūrėti į kiekvieną, kad ir nereikšmingą detalę.
Po spektaklio labai jaudinausi, net Dexteriui nepasisakiau – juk už kelių minučių sutiksiu savo jaunystės „herojų“. Logiškai žinojau – visiškai kvaila jaudintis! Aš niekada nebuvau iš tų, kurie griūna iš laimės sutikę žymų žmogų ar puola su juo fotografuotis. Man visada atrodė, kad tai nėra labai šaunu. Visi esam mirtingi ir visi dirbam savo darbą – tiesiog vieni žmonės labiau matomi, kiti mažiau. Bet Alas Pacino mano galvoje buvo išskirtinis!
Susitikimas buvo nuoširdus ir šiltas, vakarienė linksma su daug istorijų ir prisiminimų. Kartu joje dalyvavo ir kitas labai rimtas ir įdomus aktorius Kevinas Spacey, tačiau aš visą vakarą negalėjau akių atitraukti nuo A. Pacino. Kas mane pažįsta – nebūtų galėję patikėti – iš to šoko, ar įspūdžio, aš neištariau per visą vakarą nei vieno žodžio!!! Mano gyvenime taip nebūna! Tuokart Dexteriui teko manim nusivilti, nes tikėjosi parodyti, kokia protinga jo žmona, bet…
Taigi, šį kartą BFI apdovanojimų vakarienėje, turėjau galimybę „reabilituotis“ – trumpai papasakojau apie tai, ką darau su Vilnius City opera. Šaunu, kad operos režisūra yra tokia reta profesija, kad įdomi net ir patiems pačiausiems…
Po tokio įkvepiančio savo tikrumu susitikimo skrendu darbuotis į Vilnių ir galvoju – apie tai, kokį didelį ir prasmingą profesinį kelią nuėjo šitas žmogus, ir koks tikras, nesumeluotas, mylintis gyvenimą ir kupinas vulkaninės energijos jis išliko… Pabūni viename kambaryje porą valandų, o įkvėpimo ir užtaiso išsineši ilgiems metams į priekį…
Ir dar galvoju apie gyvojo teatro svarbą ir reikšmę mūsų gyvenime. Jaučiu, kad mes dar dažnai neįvertiname koks tai lobis – gyvos emocijos, tikra energetika, prasmingos mintys ir vaizdiniai, tiesiogiai pasiekiantys tave nuo scenos. Al Pacino kalbėjo apie scenos kvapą, apie oro virpėjimą… Kuo toliau, tuo labiau skubėdami neįvertiname to tikrojo, gyvojo energetinio bendravimo su scena. Kaip svarbu pasinaudoti proga ir nepraleisti galimybių susitikti su tikrais scenos talentais – juk teatras efemeriškas reikalas – jis tik čia ir dabar. Net ir moderniausia technine įranga neužfiksuosi to, kas sklinda nuo scenos – fizinį veiksmą užfiksuosi, bet jausmų…
Ta proga būtinai visiems noriu parekomenduoti apsilankyti Vilniuje „Sirenų“ festivalyje viešinčio režisieriaus Ivo van Hove spektaklyje „Fountainhead“ – tikrai išskirtinio režisieriaus išskirtinis darbas. Aš pirmąkart jo spektaklius pamačiau Niujorke prieš gerą dešimtmetį, nes kai dirbau New York Theatre Workshope, buvo atvežę į Ameriką ne vieną jo spektaklį. Ir visi buvo puikūs. Tai meistras, prilygstantis geriausiems iš geriausių! O čia dar ir skristi nereikia, kad pamatytum.
