- Martynai, ar dažnai būni Lietuvoje?
- Pastaruoju metu stengiuosi dažniau čia sugrįžti, į Londoną užsuku vis rečiau. Mano darbo specifika tokia – būnu visur, skrendu ten, kur vyksta koncertai. Vienas lagaminas visuomet būna paruoštas kelionei (nusijuokia).
- Ar tenka patirti kokių nors netikėtumų oro uostuose?
- Esu tas, kuris dažnai vėluoja. Teko įlipti į lėktuvą likus minutei iki durų uždarymo. Tiesa, taip įvyko todėl, kad draugas mane pasiūlė nuvežti į oro uostą ir nesusitarėme, į kurį... Nuvažiavome ne į tą. Į reikiamą oro uostą spėjome, tačiau kelionė buvo labai ekstremali. Iš tikrųjų, kuo daugiau keliauju, tuo daugiau netikėtumų nutinka.
- Ką vadini savo namais?
- Muzikantui sunku įvardyti namus. Šiuo metu mano namai yra ir Londonas, ir Vilnius. Šįmet pratinuosi daugiau būti Vilniuje, man čia gera. Turiu draugų ir kolegų, su kuriais plėtojame kūrybines idėjas. Smagu. Nors taip pat yra ir Londone. Ten gyvenu jau 6 metus ir galbūt tai nuskambės lyg iš pagyvenusio žmogaus lūpų, bet pavargau nuo to gyvenimo tempo. Vilniuje viskas paprasčiau.
- Ar tikrai viskas dėl paprastumo? Gal Tave Vilnius vilioja dėl meilės?
- Ne, šiuo metu nėra jokios meilės (juokiasi), nebent meilė miestui. Buvo, bet nebėra.
- Gimei Tauragėje, užaugai Šiauliuose. Ar ten kartais užsuki?
- Ten gyvena mama, todėl kartais nuvažiuoju aplankyti. O draugai? Nenoriu nieko įžeisti, bet manau, kad neturiu ten draugų.
- Greičiausiai merginų dėmesiu nesiskundi. Ar daugiau jo gauni dėl to, kad esi Martynas Levickis, ar dėl to, kad Tu esi Tu?
- Galėčiau būti Martynas Levickis, tas neįdomus žmogus. Bet manau, kad dėmesio gaunu dėl viso komplekso: asmenybės ir karjeros.