Naujausia dienoraščio dalis:
Kur bebūtume, ką bedarytume, blaškydamiesi po pasaulį, savo gyvenime mes sutinkame beveik tik gerus žmones. Pasitaiko, aišku, vagių, smulkių niekšelių ar aferistų, tačiau dažniausiai tai yra paslaugūs, svetingi gyventojai, linkę padėti, pasidalinti ar patarti.
Pasitaiko, kad net per daug ikyriai, lyg būtume visiški bejėgiai, niekam tikę, vakarų kultūros patogumų nustekenti vergetos. Tai džiugina, ypač, kai matai, kiek laimės pačiam žmogui suteikia jo priimtas paslaugumas.
Tačiau pasitaiko ir kitokių istorijų. Jų pagrindiniai herojai gyvena visur šioje Žemėje. Vieni sėdi svarbiuose, aukštuose postuose, kiti dirba naktiniais sargais. Bet visi jie be išimties daugiau griauna, nei kuria. O jei ir kuria, tai tik griovimo planus. Ir, nors jų nėra dauguma, tokie sugeba nelikti nepastebėti.
Himalajų papėdėje, tolimame kaime, buvome suradę nustabaus grožio vietą, kurioje turėjome nufilmuoti ypač svarbias scenas. Ir jų ten buvo numatyta nemažai. Todėl filmo prodiuseris iš Indijos pusės, nenuilstantis Nipūnas, dar iki mums atvykstant, kad išvengtume galimų nesusipratimų, susirado tos žemės, ant kurios turėtų įsikurti mūsų filmavimo aikštelė, savininką. Gavo jo malonų leidimą ten daryti tai, kas mums reikalinga.
Taip ir nutiko. Pasirodę ten vakare ir pradėję darbą, iš karto pritraukėme viso kaimo dėmesį. Tai jau tapo įprasta, todėl minia mums visiškai netrukdė. Juo labiau, kad kaimo žmonės yra daug kuklesni už miestiečius ir gerokai tylesni. Jie visą procesą stebėjo netriukšmaudami, pagarbiai ir labai susidomėję.
Pirmąsias valandas, dar iki sutemstant, maži nepatogumai tebuvo du: kartą teko mandagiai paprašyti, kad giesmes giedoti vidury dublio pradėjęs dviejų šimtų keturiolikos metų brahmanas kurį laiką prisėstų ir pailsėtų, o jo dvasios šauksmą pažadėjome būtinai išklausyti pertraukose. Jam ši sąlyga puikiai tiko, todėl, kad neliktų dykas, žmogus puolė piešti kažkokius Ganešos paveikslus ir rašyti tik jam vienam žinomą šios dievybės telefono numerį bei dalinti šias vizitines mums.
Pravers sunkią akimirką. Net neabejojom.
Tuo pat metu teko atsimušinėti ir nuo svetingų žmonių klausimų, ar gali jie iš savo namų mums atnešti maisto, arbatos, kitų reikalingų dalykų. Būtume ne prieš, bet parodžius palankumą vieniems, tektų priimti ir kitų paslaugas, kitaip įžeistume. O tai jau taptų panašu į dideles vestuves, todėl mandagiai dėkojom ir tyliai tęsėm savo darbus. Laiko nedaug. Lyg ir viskas gerai, bet kas ten žino, kada kas nutiks.
Sutemus, pradėjus filmuoti paskutiniąsias dienos scenas, išgirdau garsų barnį. Ten toliau, prie mašinų, prisistatė visiškai girtas tipas ir pradėjo piktintis, kad be jo žinios ir leidimo čia kažkas vyksta. Mandagiai paaiškinus, kad su žemės šimininku viskas sutarta, o aplinkiniams netrugdom, rėksnys nenurimo. Pradėjo aiškinti, kad jis esąs šio kaimo vadas ir tik jis čia vadovauja. Susisiekus su sklypo savininku, įsišėlusį pirmininką pavyko šiaip ne taip nuraminti.
Ankstų kitos dienos rytą, dar kartą sugrįžus atgal ir pratęsus darbus, atrodė, vakarykštės aistros nurimo. Žmonės tyliai rinkosi antrajai kino festivalio dienai, nešėsi vaisių, arbatos. Kai kas net kėdes. Sveikinomės, jau buvom pažįstami. Tačiau pasirodęs vakarinis triukšmadarys net prašvitus nebuvo geresnės nuotaikos.
Aišku, pagirios ir vakarykštis pralaimėjimas taip pat darė savo, todėl, matyt, visą naktį galvojęs naują planą, šį kartą jis atėjęs pareiškė, kad svetimšalių pasirodymui jų teritorijoje nepritarė visas kaimas. Kodėl? Nes tačiau. Tiesiog.
Patys kaimo gyventojai nelabai suprato, apie ką tas žmogus kalba. Tik vizgino nustebę galvas ir juokėsi iš girtuoklio. Bet valdžia čia gerbiama. Todėl ir protestuoti stipriai nepuolė.
Nesinorėjo dar labiau aitrinti situacijos, toldėl susipakavom daiktus ir, atsisveikinę su geraširdžiais kaimiečiais, patraukėme aukščiau. Į kalnus. Tuo tarpu nervingasis veikėjas lydėjo mūsų atsitraukimą pikdžiugišku žvilgsniu. Tiesą sakant, paskui dėl to buvome labai patenkinti, nes minėtai scenai radome daug geresnę lokaciją. O ir jam ateitis grėsė ne kokia. Kaip sakė mūsų draugai indai – negalima iš žmonių atiminėti nemokamų pramogų ir žaidimų. Neišrinks per kitus rinkimus.
Tiesa, ginčo viduryje bandžiau paskambinti senojo brahmano nurodytu numeriu. Tačiau malonus moteriškas balsas apgailėstaudamas pranešė, kad abonentas šiuo metu yra užsiėmęs svarbesniais darbais. Reiškia, viskas gerai. Ne tokia čia didelė blogybė nutiko.
O jei dar nors sakinį parašysiu – kito dienoraščio nebus. Nuo neapsakomos drėgmės čia viskas plaukia, tad pirštai per mano kompo klaviatūrą taukši lyg per balas. Einu džiovinti, bičiuliai. Iki.
Dienoraštis vaizdais:
