Mūsų garso režisierius Martynas, dėl nuoširdaus susižavėjimo šviežiais ir be galo skaniais vietinias mango vaisiais pramintas Mangustu, iš Europos išvyko pirmą kartą. Ir dar tiesiai į Indiją.
Geras, linksmas vaikis, visiškas savo darbo žinovas. Dėl nieko nesiskundžia, kaip ir visi kiti, beje, šioje komandoje. Nors priežasčių netreniruotiems vakarietiškiems kūneliams tam galėtų atsirasti beveik kiekviename žingsnyje.
Tačiau apie jo būseną iškalbingai praneša sakinys, kurį jis užsirašė ant savo išmaniojo ekrano: “Gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi komfortas”. Ir sunku su juo nesutikt.
Ulvydas, filmo režisierius, kartu su pagrindiniu operatoriumi Ryčiu į Indiją atskrido savaite anksčiau už mus, visus likusius. Jie, pasitelkę į pagalbą mūsų draugus indus, per tą laiką išžvalgė visas filmavimo lokacijas, susitarė dėl filmavimo jose ir gyvenimo kažkur šalia. Didelis darbas padarytas. Todėl, nors mano, kino subtilybes tik bandančio perprasti žmogaus nuomone, dėl lietaus keliom scenom atsiliekam nuo grafiko, režisierius ramus. Ir net įtartinai patenkintas. Nors aplinkybės pastarąsias dvi dienas mums visai nepadeda. Ir jei į Indiją atvykę lietaus sezono pabaigoje dėl prasidėjusios dulksnos kalnuose ir rūko nieko kaltinti negali, tai kiti dalykai kantrybę ir toleranciją ugdo beveik be pertraukų.
Pavyzdžiui, mažame kalnų miestelyje, kuriame gyvename jau trečią parą, visą laiką dingsta elektra. Mums tai jau sunkiai suvokiamas dalykas, o čia žmonėms tai tas pats, kas vidury dienos saulę uždengę debesys. Kartais dangus debesuotas, kartais – saulėtas. Taip ir su ta energija. Susiruoši filmuoti kokią naktinę sceną miestelio pakrašty vakare, išgirsti komandą “Kameros sukasi”, o šviesa aplinkui pyst ir dingsta.
Sėdi, lauki. Vietiniai Indai sėdi kartu. Laukia. O ką veikt? Tik užsidega lempos, vos spėji grįžti į pozicijas – ir vėl tas pats. Taip ir trukčioji, lauki šanso. Žiūri, kas ką?
Viešbutyje, vieninteliame šiose apylinkėse, nėra vandens. Buvo, kelias minutes, paskui dingo. Prapuolė ilgam, parai, paskui prasidėjo įdomūs dalykai: tualetuose pas juos čia ne taip viskas paprasta. Daug čiaupų. Vienas kojoms, kiti du dušui. O žemiau dar yra kriauklė bei klozetas su bakeliu. Stovi kelių dydžių kibirai. Atskiras, tikras vandens parkas.
Bet vandens paskirstymo sistema tarp jų yra, matyt, labai sudėtinga, nes per kelias paras karštas vanduo mano kambary buvo tik du kartus. Ir abu juos kažkodėl - klozeto bakelyje. Aš ne prieš, gal tokiu būdu čia geriau mikrobai užmušami, bet vis vien keista. Žinoma, gali pasisemt, jei reikia, puodelis paslaugiai padėtas šalia. No problem, my friend.
Kai kas čia stebina, tiesą pasakius, ne tik europiečius. Mūsų naujasis draugas Mohit, visuomet linksmas, energingas, dainuojantis ir krečiantis pokštus vaikinukas, vos grįžus po ilgo, visą dieną ir vakarą trukusio filamvimo, pasibeldė į mano duris:
- Kas nutiko, jau pasiilgai, mažuli?- Paklausiau išvydęs jo kiek netikėtai liūdną veidą.
- Tikrai ne. Tik man reikia tavo pagalbos, - pamojo ir nuėjo prie savo kambario durų.
- Kas ten? – pasidarė įdomu.
- Žiūrėk, pamatysi, - įrėmė petį į nuo drėgmės savo rėmuose netelpančias duris, pastūmė jas ir, pažvelgęs kažkur už kampo, atšoko į priešingą pusę: - Žiūrėk, jis vis dar čia.
Tikrai, ant jo sienos patogiai išsiskėtęs ilsėjosi Vytaro delno dydžio voras.
- Gali kažką padaryti? Aš jų bijau, - ištarė Mohitas, šią akimirką beveik susitapatinęs su savo personažu.
- No problem, my friend, - nusiėmiau nuo kojos vieną iš prieš kelias dienas už kelis litus iš batsiuvio pirktų šlepečių ir užsimojau.
- Palauk, - dar sušnabždėjo Mohitas, - ar tai vienintelis šios problemos sprendimo būdas? Ar daugiau nieko negalime padaryti?
- Padaryti galime daug, ką, bet taip bus greitai ir užtikrintai.
- Ne. Aš nenoriu paskui žiūrėti į kraują ant sienos. Jo bus daug. Ir šiaip, gal jis net ne nuodingas?
- Gal, tačiau nesinori tikrint. – Bet vis tik paėmiau ir su ta pačia šlepete nuvariau jį nuo sienos ir dar kiek atsargiai pastumdęs, išlydėjau už durų. Viskas. Mohitas patenkintas nuėjo miegot, ne itin patikėjęs viešbučio berniuko atsakymu į klausimą apie vandenį, išgirdęs frazę “tikėkimės geriausio”.
Voras, tuo tarpu, kiek pabėgęs koridoriumi, įsmuko po kitomis durimis. Tik vargu, ar iš ten išeis. Net vorų gyvenime pasitaiko blogų dienų. Iš kur jis, vargšelis, galėjo žinoti, kad ten įsikūręs gyvena mūsų operatorius Edis.
Naujausios nuotraukos iš filmavimų - galerijoje:
