Laiškai iš Indijos, 2 dalis.
Niekur kitur šioje žemėje žmogus nėra labiau sutvertas scenai, nei Indijoje. Jie čia, vos pajutę bent menkiausią dėmesį, šoka, dainuoja, į muzikos ritmą vizgina savo galvas ir mojuoja ore rankomis. O jei indas yra paprašomas kažką suvaidinti prieš kamerą, atrodo, kad po to, po šios šlovės akimirkos, jį užpuls depresija ir tuštuma – juk viskas jau gyvenime pasiekta, ko iš jo tikėtis dar daugiau?
Ir jiems tikrai pavyksta, jie yra nuostabūs aktoriai. Bolivudo įtaka neišvengiamai sukuria kažkur kameros viduje lipdomo kito, realiai egzistuojančio pasaulio įspūdį, kuriame gyvena gražūs, turtingi ir laimingi žmonės. Ir ten trokšta patekti visi. Net patys švenčiausi brahmanai.
Tačiau yra ir kita šio patogaus darbui ir kuriamų vaizdų grožiui ekrane gyvenimo pusė. Vos tik stabteli naujoje vietoje, pradedi statytis kameras, dėliotis rekvizitą ir dirbti kitus darbus, net visiškam užkampy, kur, atrodytų, renkasi tik kobros ir uodai, staiga pasirodo klasiokai. Taip mes vadiname vietinius žiūrovus. O juos praminėm taip dėl jų betarpiškumo bendraujant. Atrodytų, kad esame pažįstami jau dešimtį metų. Tik matėmės seniai. Šiems žmonėms visiškai natūralu yra atsistoti tarp apie kadro subtilybes diskutuojančių režisieriaus ir operatoriaus bei pradėti linksėti galva, lyg lietuvių kalba jam buvo mėgiamiausias dalykas mokykloje. Dar karts nuo karto patapšnoja kuriam iš kalbančių per ranką, kad visiškai be dėmesio nepaliktų ir jo.
Vėliau klasiokų pradeda daugėti. Iš kur šie žiūrovai renkasi ir kaip jie apie mus sužino, kai aplink kiek akys mato - džiunglės ir nėra nei vienos į gyvenamą aplinką bent kažkiek panašios vietos, neklauskit. Tai didelė paslaptis. Tiesiog jie jau čia. Penki, dešimt, o kartais, kokio kaimo prieigose, ir visas šimtas.
Ką jau kalbėti apie miestus! Gerai, jei šie žmonės tik žiūri. Nes po kelių dublių atsiranda natūralus poreikis aptarti kątik matytus vaizdus, todėl triukšmas didėja. Aišku, komandos “Tylos! Akcija!” jie klauso, visas penkias sekundes būna tylu. O paskui ir vėl.
Suprantama, žmonėms įdomu, juk vyksta toks įvykis. Todėl keliauti keturių žmonių komandoje, taip, kaip esame įpratę savo kelioniniuose projektuose, yra šiuo atveju kur kas patogiau: atvykai, nufilmavai, dingai. Niekas net nesuprato, kas čia buvo, iš kur jie ir ką darė. Mobilumas yra didelis privalumas.
Kine viskas kitaip. Vienas kadras, kuris ekrane truks vos keliolika sekundžių, kartais yra filmuojamas kelias valandas. Todėl kantrybės pertekliaus šiame darbe nepajusi, dienos norma kartais sunaudojama dar neatėjus vakarui. Tenka dairytis avanso.
Yra dar vienas ilgo užsistovėjimo vienoje vietoje minusas. Atslūgus pirmosioms žiūrovų emocijoms, nurimus pirmos pažinties su svečiais aistroms, tūlas kino mėgėjas staiga imasi kitokios iniciatyvos. Jis pareiškia, kad atėjo laikas susimokėti. Ne jam. Mums. Nes taip reikia. Už ką, nesvarbu.
Pavyzdžiui, vakar, filmuojant scenas prie Gango upės, prisistatė toks dėdė su ūsais. Iš miškų departamento. Medžių ten, kur buvom, nesimatė. Bet tai jam netrugdė rimtu veidu pareikšti, kad miškų mokestis yra čia tiesiog privalomas. Teko kurį laiką aiškinti, kad jau artimai bendraujam su vaikinais iš vandens resursų priežiūros kontoros. Nors ir vėl jie teisūs – juk jei turi pinigų kamerai ir laidams, gali šiek tiek duoti ir jam.
Tai net nebūtų problema, galima būtų ir net reikėtų verslumą paremti, mums, europiečiams, nėra tai labai brangi šalis. Tačiau, tokiu atveju, vos vienam iš jų ištiesęs kelis banknotus, gali su jais visais tą kartą ir atsisveikinti. Pinigų srautas iš tavo kišenės taps nesustabdomas, turėsi paskutines rupijas atiduoti net už sniegą. Todėl tenka kovoti. Ilgainiui tai tampa visai įdomiu užsiemimu. Vis vien nėra ką veikti tarp scenų.
Vakar, pavyzdžiui, kol buvo filmuojamos Vytaro, Mohito, mūsų jaunojo draugo šioje istorijoje ir kitos, masinės scenos, kad nestovėčiau dykas, vaikiau nuo daiktų beždžiones. Jos, kaip ir kiti žiūrovai, iš pradžių per pagarbų atstumą stebėjo, kas čia bus. Paskui įsidrąsino ir taip pat nusprendė iš mūsų pasipelnyti. Irgi teisingas pareiškimas, mes juk jų teritorijoje. Bet, skirtingai nuo žmonių, jos ne itin buvo linkusios į derybas. Šokdavo iš medžio ir griebdavo, kas pačioms atrodė verta dėmesio. Maistą, aišku, buvome suslapstę. Tačiau batus, maišelį su drabužiais ir kažkieno kepurę teko atsikovot vaikantis jas su pagaliu. O paskui pasilikti sargyboje, beždžionėms bandant apgaulingais manevrais nuvilioti arba net gąsdint šiepiant dantis.
Kine tenka visokių darbų išmokti, bičiuliai. Todėl, jei turėsit bėdų su beždžionėmis savo kieme, duokit žinią, padėsiu.
Naujausios nuotraukos iš filmavimo aikštelės Indijoje:
