„Mane supa daug teigiamų dalykų, kurie džiugina: sulaukiau tikrojo pavasario, pasėjau gėles, klausausi gervių klegesio savo sodyboje. Esu laiminga dėl to, jog esu sveika. Visi namiškiai sveiki, - savo geros nuotaikos priežastis vardijo D. Teišerskytė. - Tikrai nejaučiu artėjančio 70-mečio nei fizine nei dvasine prasme. Žinau tik tiek, kad tai yra tiesa.“
Anot jos, metams nepavaldžią išvaizdą ir dvasinę stiprybę ji paveldėjo iš savo mamos.
„Aišku, vis tiek norisi gyventi, išlaikyti tam tikrą orumą ir grožio likučius, - juokiasi poetė. - Bet aš nesistengiu atrodyti puikiai. Matyt, turiu gerus genus. Mano mama niekada gyvenime nenaudojo jokio veido kremo. Aš naudoju. Bet tik tiek. Turbūt iš mamos ir senelės paveldėjau žemaitišką stiprybę, bajorišką užsispyrimą.“
Tiesa. D. Teišerskytė taip pat neslepia, jog jos siela pagaliau išsivalė nuo skausmo, kurį išgyveno po skyrybų su sutuoktiniu Anatolijumi Čupkovu. Subyrėjusi trisdešimt metų trukusi santuoka poetės širdyje paliko gilius randus. Politikė tuomet netgi sulyso 27 kilogramais.
„Išsivalė siela nuo visokio brudo, kurį teko pergyventi. Išsivalė vaikų, draugų ir draugių pastangomis“, - DELFI prisipažino ji.
Dalia Teišerskytė ir Julius Dautartas kompaniją vienas kitam palaiko renginiuose:
Sakoma, kad moteris pražysta įsimylėjusi. Pastaruoju metu poetė ir politikė viešumoje neretai pastebima kolegos Juliaus Dautarto draugijoje. Galbūt su šiuo pavasariu į moters širdį pasibeldė ir nauji jausmai? - DELFI paklausė žinomos moters.
Tačiau užbėgdama piktaliežuviams už akių, D. Teišerskytė pabrėžia, jog jiedu sieja nuoširdi platoniška draugystė.
„Mes esame labai artimos sielos, panašiai matančios tuos pačius dalykus, meną, kultūrą. Aštuoneris metus kartu dirbome Švietimo mokslo ir kultūros komitete. Puikiai pažįstu jo nuostabią žmoną, kuri yra puikus žmogus. Kadangi ji gyvena Panevėžyje, o aš Vilniuje taip pat nelabai turiu su kuo vaikščioti į renginius, mes kartais renginiuose sumetame klumpes“, - paaiškino D. Teišerskytė.
Ar dėl artimos bičiulystės nesulaukia J. Dautarto žmonos pavydo?
„Ji yra fantastiškas žmogus ir iš mano pusės tai būtų neįmanoma. Niekada gyvenime neperžengčiau tos ribos. Pati išgyvenusi tokią tragediją ir pažeminimą, niekada kitam nepadaryčiau kitam to paties“, - sako poetė, šiuo metu rašanti dar vieną knygą.
Tik šįkart ne apie meilę. D. Teišerskytė ėmėsi įgyvendinti prasmingą, tačiau labai sudėtingą projektą – parašyti knygą apie tremtį.
„Sąžinės balsą prikėlusi pradėjau rašyti knygą apie tremtį. Tai neapsakomai sunkus darbas, jaučiu atsakomybę už kiekvieną žodį. Nes tai nėra išgalvoti dalykai, tai - dokumentika, prisiminimai, užrašai, kažkada sugulę į poeziją. Visa tai bus sudėta į mano knygą, - išduoda ji. - Ši knyga yra duoklė mano tėvams ir broliams. Tai mano pareiga, kad jie neliktų užmarštyje.“
