„Liūdni slibinai“ apie viešnagę Amerikoje: kur lietuvis begyventų, gabalėlį Lietuvos visada turi širdyje

Penkerių metų sukaktį mininti liūdna lietuvio gyvenimo detales apdainuojanti „Liūdnų slibinų“ trijulė - Aistė Lasytė, Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas tris savaites mindė Amerikos žemes. Išskirtinį interviu apie kelionę už Atlanto DELFI portalui davę aktoriai pasakojo, kaip savo slibinišką liūdesį jiems sekėsi perteikti amerikietiškajai publikai.

- „Liūdni slibinai“ šį rudenį mini penkerių metų gimtadienį. Ar ši sukaktis kaip nors susijusi su kelione už Atlanto? Kaip paminėjote pirmąjį grupės jubiliejų? Girdėjau, kad gerbėjai ta proga jums padovanojo žvaigždę danguje...

Vaidas Kublinskas: Paminėjome, kaip ir pridera minėti grupės sukaktis - ant scenos. Šventėme keliaudami per visą Lietuvą kartu su žiūrovais. Pagrindinė dovana buvo ta, kad visuose dešimtyje miestų, kur rengėme koncertus „5 kartus ralio!“, atėjo žmonių. Daugiau kaip ir nėr ko norėti. Žinoma, žvaigždę turėti irgi apsimoka.

Dominykas Vaitiekūnas: Taip pat gerbėjams savo mažojo jubiliejaus proga padovanojome keturiolikos dainų rinkinį „Imkit mane ir klausykit", kurį vis dar nemokamai galima gauti dovanų mūsų svetainėje. Be to, pirmą kartą Amerikos lietuvius pavaišinome keturiais koncertais laukinių vakarų žemyne.

Be slibiniškai padabintų tortų ir šokoladų, į koncertus Lietuvoje atėję tėvynainiai dovanojo tokius buities rakandus, kaip gipsinė plyta ar kojos įtvaras. Dar ruošiantis gimtadienio puotai iš „Meška kine“ gavome dovanų klipą mūsų dainai „Kūmas ir Kūma“, kuris mus maloniai nustebino.

Mūsų draugai prieš pat kelionę padovanojo danguje žvaigždę „Liūdnų slibinų“ vardu. Tik laiko paspoksoti į ją pro teleskopą dar nerandame, mat su penkmečio branda ir rūpesčių daugiau atsiranda. Štai vos sugrįžę į iš Amerikos, jau ruošiamės žiemos šventėms - Kalėdų laukimo koncertui Vilniuje ir Naujųjų metų vakarą vyksiančiam specialiam koncertui su VDU kameriniu orkestru Kaune, kur apraudosime praėjusius metus.

- Kokius miestus/valstijas aplankėte? Kiek koncertų turėjote ir kuris jų buvo įsimintiniausias?

Vaidas: Pabuvojome Kalifornijos, Ilinojaus ir Niujorko valstijose. Los Andžele, Čikagoje, Ročesteryje ir Niujorke surengėme 4 koncertus lietuvių bendruomenėse ir 3 susitikimus su vaikais lituanistinėse mokyklose. Visi koncertai skirtingi, visi savaip įdomūs. Įdomiausia, matyt, buvo, kad kiekviename iš jų galėjome rasti dalelę Lietuvos.

Taip pat turėjome dar vieną nedidelį pasirodymą amerikiečių publikai Niujorke. Be šių miestų taip pat paviešėjome San Jose ir San Franciske. Nuo Los Andželo pravažiavome Ramiojo vandenyno pakrantės dalimi San Jose link.

- Kieno iniciatyva surengėte koncertą su Charles Gaines?

Dominykas: Turėjome vieną keistą koncertą žymiajame Niujorko Soho rajone. „Recess“ galerijoje lietuviškomis širdimis ir anglų - aukštaičių kalbų mišiniu bandėme perteikti savo slibinišką liūdesį amerikietiškajai publikai. O publika ėmė ir plojo. Ir nė vienas neišėjo iki koncerto pabaigos.

Tą patį vakarą prieš mums pasirodant su kosmopolitišku liūdesiu pianinu skambino džiazo ir bliuzo atlikėjas, šiuo metu geriau pažįstamas kaip vizualiųjų menų kūrėjas, Charles Gaines. Po „Recess“ galerijos stogu mus sukvietė čia reziduojantys mūsų bičiuliai ir kolegos amerikiečiai Malik Gaines ir Alexandro Segade. Su jų grupe „My Barbarian“ X -ojoje Baltijos trienalėje 2009 metais esame sukūrę video instaliaciją ir pasirodymą partizaninio karo tema. Sužinoję, kad atvykstame į Jungtines Amerikos Valstijas, šie mūsų buvę bendradarbiai pakvietė surengti pasirodymą Niujorko publikai. Minėtas Charles Gaines - mūsų bičiulio Maliko tėtis. Štai tokia ir yra mūsų susitikimo formulė ir ryšių žemėlapis.

- Kaip jus sutiko vietos lietuviai (ir nelietuviai)?

Vaidas: Einant į kiekvieną susitikimą su žiūrovais įdomiausia buvo, ar lietuviai, kurie gyvena taip toli nuo fizinės Lietuvos, nebus tiek nutolę nuo tikrosios Lietuvos, kad jau nepavyks rasti bendros kalbos. Bet pasirodo, kur lietuvis begyventų, gabalėlį Lietuvos visada turi širdyje, tad koncertai buvo išties malonūs. Jų metu net galėjai užsimiršti, kad nuo karaliaus Mindaugo sukurtos valstybės keli tūkstančiai kilometrų. Atrodo, nusilenksi po koncerto, išeisi į lauką, o ten pamatysi patį Nemuną, ar kokią Gedimino pilį.

Dominykas: Man, keliaujant labiausiai įsimena ne peizažai ar kraštovaizdžiai, kuriuos reklamuoja kelionių organizatoriai, o sutikti žmonės. Šiuo atveju mūsų kelionė už Atlanto buvo išties turtinga. Mus priglaudė ir Ameriką rodė ne popieriniai kelionių gidai, bet niekada iki tol nematyti ir prieš tai nesutikti Amerikos lietuviai. Vakarais, užuot spoksoję į kokių nors amerikietiškų motelių sienas, mes klausėmės gyvenimiškos patirties ir juokingų, o kartais ir visai nelinksmų gyvenimo istorijų.

- Po šalį keliavote kelias savaites, ko gero, spėjote susidaryti įspūdį ir galite pasakyti, ar Amerika tikrai verta svajonių šalies vardo?

Vaidas: O jinai jį turi? Kas jai davė? Mūsų svajonių šalis visada buvo Lietuva. Žinoma, Amerika didelė. Per tris savaites jos neišžiūrėsi. Bet pert tiek laiko pajunti, kokia ji didelė ir įvairi. Yra ko iš jų pasimokyti. Bet tuo pačiu ir jiems yra, ko pasimokyti iš mūsų. Todėl neužsibuvome.

Dominykas: Tris savaites keliavom po idealo aureole apgaubtą šalį, kurioje gyventi svajojo milijonai žmonių. Ir po tų trijų savaičių aš vis dar galiu pasakyti, kad mano svajonių šalis yra Lietuva. O mano pasakų miestas – Vilnius. Ir tikrai ne dėl to, kad už sienos gyvenantis kaimynas potencialiai moka „Jurgeli-meistreli“. Ir ne dėl to, kad mūsų internetas išties pasiekiamesnis ir greitesnis, nei Amerikoj. Čia mano namai.

- Reziumuojant galėtumėte apibendrinti, kuo šioje kelionėje kvėpavote ir gyvenote, kokių linksmų ar liūdnų nuotykių, patyrėte, pažinčių susiradote, kažką naujo išmokote?

Vaidas: Vienas sunkiausių išbandymų, matyt, buvo pačioje kelionės pradžioje – iš Vilniaus į Los Andželą trimis skrydžiais keliavome daugiau nei parą, o pirmas tris dienas mūsų lietuviški organizmai baisiai priešinosi Amerikos laikrodžiams. Pati kelionė praėjo tikrai sklandžiai visur šiltai sutiko, viską aprodė, paaiškino kuo džiaugtis, o ko geriau pasisaugoti. Pamatėme tris didžiausius Valstijų miestus - tikrai dideli. Automobiliu keliavom vakarų pakrante, aplankėm Niagaros krioklius, ir svarbiausia - susitikom daug gerų lietuvių.

Dominykas: Aš prisiminiau daugybos lentelę, bandydamas suskaičiuoti, kiek kartų už mane didesni Čikagiškių ir Niujorko dangoraižiai, Aistė buvo apmokyta naudotis žemėlapiu ir viena išsigynė į Manheteną. Ir netgi sugrįžo. Pats nuostabiausiais dalykas kelionės metu buvo tai, kad mes nepametėm Aistės Lasytės. Visa kita išplėtė mūsų pasaulėvaizdį. Gal ne iki dangoraižio aukštumo, bet iki žiemos pamąstyti „ką matėm, ką regėjom“ tai tikrai užteks.