Apie šį, vieną iš ryškiausių Vilniaus architektūros paminklų, jo dvasią, meninę ir istorinę vertę kalbėjomės su gerai žinomu architektu ir grupės „Antis“ lyderiu Algirdu Kaušpėdu, kuris turėjo galimybę gyvai stebėti šio pastato gimimą ir evoliuciją.
- Nuo kada prasideda Jūsų ir Sporto rūmų bendra istorija?
Atsimenu, 1975 metų rugsėjo 4 dieną buvo atvažiavęs toks beat bandas iš Australijos „Black and White“. Man, būnant ketvirto ar penkto kurso architektūros studentui išvysti tokį kolektyvą buvo kažkas neįtikėtino. Atsimenu Vilniaus „Statybą“, sporto renginius. Į rūmus žmonės ateidavo anksčiau, prieš renginį, baruose, vestibiuliuose virdavo gyvenimas. Ta aplinka, viskas buvo taip modernu, šiuolaikiškas formatas, kuomet parterį galima įvairiai išnaudoti: demontuoti kėdes, keisti aikštelę, taikant prie renginio. O skambesys, - tai buvo viena iš nedaugelio salių, kur viskas skamba be aido, garsas skirstosi tolygiai, šiuolaikinėse arenose tai retai kada pasitaiko.
Kiek kartų ten kocertavo „Antis“... Gal 20 gal 30. Atsimenu 1987 metų „Lituanicos“ festivalį, tada Sporto rūmų scenoje mes tapome laureatais.
Paskutinį kartą mes ten koncertavome 2003 metais. Ir po to koncerto „Antis gyva“, kuomet išleidome antologiją, uždarė Sporto rūmus. Ačiū Dievu yra DVD įrašas. Tai buvo vienas iš geriausių visų laikų „Anties“ koncertų: puikus garsas, scenografija, režisūra, kviestiniai svečiai... Džiaugiuosi, kad mes susiprotėjome visa tai įrašyti.
- Kaip nuo 1987 pasikeitė publika?
- Iš tiesų daug vyko šiame pastate...
Taip ir reikia palikti tą pastatą tokį, koks jis yra, tik padėti atgauti orią išvaizdą. Pritariu Dalios idėjai ištraukti rūmus iš užmaršties. Už ką mes jiems keršijam? Kuo jie mums nusikalto? Tai – puikūs, modernūs rūmai. Tokių – vantinių - konstrukcijų šiandien niekas nebedaro, - neekonomiška. Viską stato angaro, surenkamų metalinių santvarų principu. Niekada nebuvo ir niekada daugiau nebus Lietuvoje tokio kito pastato. Tai – nuostabus inžinerinės minties darinys. Juos reikia saugoti kaip inžinerinės minties paminklą, - mūsų istorijos vyksmą.
Tikrai nesuprantu, kas atsitiko, - atsirado kažkieno interesai? Žinoma, jei kalbėtume labai ezoteriškai, yra ir žydų kapinių faktorius, - galbūt per statybas kažkas buvo pajudinta, bet gal jau užtenka tų dešimties metų keršto? Jau reikia jį grąžinti Lietuvai, nieko ypatingai nerekonstruojant, tik atnaujinant interjerą, inžinerinę, sanitarinę dalis. Tam būtų reikalingi laba maži kaštai, o grįžtų visi rūmai. Jie turi įgauti miesto holo statusą. Pats miestas turi atpirkti šį pastatą iš bankrutavusio Ūkio banko, galima skelbti akcijas, rinkti aukas.
- Galbūt surengti koncertą?
- Kaip papasakotumėte ten nebuvusiam žmogui, - kas tai per pastatas?
Tai – kito formato salė, tokios Lietuvoje daugiau nėra. Tribūnos ten tokios aukštos, kad iš viršaus viską stebint gali atrodyti, kad skrendi ir vaizdas iš visur – puikus. Didelės fojė patalpos, vestibiuliai. Tiesiog tuo metu tai buvo sukurta pagal labai aukštą kokybės standartą.
Renginių atžvilgiu, ypatingai roko koncertų metu yra labai gera koncentracija, nes visi yra priešais tave. Šiandieninėse arenose, kur žiūrovai yra išsidėstę 180 ar daugiau laipsnių aplink tave net nežinai, kur kreiptis, nebėra kontakto. Roko koncertams nuimdavo kėdes ir tada iš viso ten tilpdavo 6000 žmonių minia.
- O kokias emocijas sukeldavo ir dabar sukelia Sporto rūmai?
Tai nebuvo sporto arena, tai buvo didelis teatras, joks jausmas grįžta dabar. Nes kaip ir teatre, tai vietai, scenai buvo jaučiama daug pagarbos, vos ne religingos. Būdavo – įeini į tuos rūmus, pagrindinę salę ir oooo... Užplūsta tokia emocija... Įspūdinga erdvė.
- Gal atsimenate kokių nutikimų iš koncertų?
- O kaip vyko pirmieji pasirodymai?
Pavyzdžiui 1987 metais, kai jau vyko antrasis mūsų festivalis, ant scenos įvarėme motociklą su lopšiu, važiavome per sceną, tada tai buvo sudėtinga padaryti – užkelti jį. Buvo įvairių scenografijos bandymų, - visko būdavo. Daug jaudulio, bet dėl to – žmogui jaudintis normalu. Tai jį mobilizuoja. Ne stresas, o jaudulys, toks, kokį galima išlaikyti, tik nereikia leisti jam pereiti į paniką. Jei teko pastebėti, kritinėse situacijose, automobilio avarijoje ar kuomet vyksta kokios muštynės, viskas pradeda vykti sulėtintame laike. Taip suveikia adrenalinas ir tada tame išsitęsusiame laike galima padaryti labai daug veiksmų.
O tada, lipti į Sporto rūmų sceną... Atlikėjui tai buvo švenčiausia vieta, ten koncertuoti reikšdavo, kad užimi galingiausią pozicijoje Lietuvoje.
- Kokia tuo metu buvo roko muzika?
Tada jautėsi didesnis skirtumas tarp roko ir estradinės muzikos. Daugeliui rokas buvo negražu, per daug trankymosi, triukšmo. Net pirmasis „Anties“ albumas įrašytas taip, kad ryškiai girdi balsą ir tik fone, kažkoks ansambliukas groja, - visiškai estradiniu principu. Tiesiog tuo metu buvo tokia įrašų kultūra ir garso režisieriai kitaip net neįsivaizdavo. Aišku, mums taip sutapo, kad „Anties“ tekstai buvo svarbūs, tad irgi laimėdavome, - jie nedingdavo.
Dabar kuriant reikia daugiau klausos, dvasinio atidumo, jautrumo, nes pop žanre yra naudojamos visos roko priemonės: ritmai, harmonijų skambesys, dainavimo būdas, - kas tik nori. Šiandien galima viską daryti roko principu ir vis viena darysi popsą. Roko muzika savyje vis viena turi išlaikyti klausimą, provokaciją, savarankiškumą, tapatybę, kuri yra nepriklausoma Tai yra laisvės pliūpsnis. O popsas su tais pačiais instrumentais ir garso kūrimo priemonėmis, - jie groja ir...parduoda. Jie groja, kad pirktų. O tam, kad pirktų, reikia išbraukti klausimus, problemas. Viską užpudruoti, kad būtų kuo mažiau disonansų, - kuo gražiau ir tvarkingiau. Popsas yra tarybinė fasadinė kultūra.
Rokas labai susitraukė, juk kas nori būti tuo, į kurio koncertus nesirenka žmonės? Kam įdomu klausytis problemų? Žmonės patys jų turi, o čia ims ir pradės grūzint, kaip kokia „Antis“. Mes visada supratome, kad negalima per daug apsunkinti žmonių savo kūryba tam, kad tai netaptų paskaita. Dėl to ir atsiranda ironija, humoras, vaidyba, scenografija, - toks išplėstas intelektualinis produktas. Tada būna įdomu.
O, taip. Tada būdavo tokių, kurie ateidavo po koncerto ir skųsdavosi, kad buvo prastas koncertas. „Kodėl?“ klausdavome. „Nes žodžių nesigirdėjo“, arba „labai įsitempus reikėjo klausyti“.
- Kaip su laiku keitėsi Sporto rūmai?
Jų klestėjimo metai buvo 80-ieji. Jau nuo 1990-ųjų prasidėjo strigimai. Nebuvo pakankamai finansų infrastruktūroje, apskritai buvo sunkus metas ekonomikai, visi renginiai buvo gana skurdūs. Ir atsirado subjektyvios sąlygos, kažkas užsimanė gauti tą vietą sau...
Dabar kalbėti sunku, bet juk yra objektai, vietos, turinčios savo kodą, jėgą, reikšmę ir prasmę mūsų gyvenime. Jei ieškotume sudėtingos istorijos analogų, pažvelkime, kaip viskas vyko su Valdovų rūmais. Pačioje pradžioje, kaip visi jų norėjo, o mirus A. Brazauskui staiga prasidėjo tokie pjudymai, neva visa tai yra pompastiškas niekinis žaisliukas. Manau, kad mūsų tautai dar trūksta brandos ir suvokimo, nes tik tokius žmones galima lengvai nukreipti, išvesti į kitą kelią. Valdovų rūmai yra nuostabus mūsų valstybingumo įrodymas. Pamatysite po 10 ar 20 metų jie taps mūsų savastimi kaip Trakų pilis, juk apie ją irgi daug kas sakė: kokį papjė mašė čia darote? O dabar?
Taip ir Sporto rūmai. Kas ten atsitiko, kad jie dešimčiai metų buvo tiesiog išbraukti, paslėpti nuo mūsų? Kaip taip galėjo būti? Manau, kad jie yra tokie pat brangūs Vilniui, kaip ir Valdovų rūmai. Tai – savrbus mūsų labai netolimos istorijos palikimas, kultūros židinys, kuriame yra likę labai daug emocijų ir minčių.
- Ar 1987 metų Sporto rūmus galima vadinti laisvės oaze?
Tikrai galima. Ten tvyrojo atmosfera, kurioje mes visi buvome kartu. Buvo gera aura.
Man labai simboliškas buvo ten vykęs Jan Fabre spektaklis „Requiem metamorfozei“: tonos gėlių, laidojimas, nuogi kūnai, kažkokia nekrofilija, galvoju – viskas, po šito rūmus nugriaus. Žinot, kai yra mažas kambarys ir į jį suneši labai daug gėlių, jos nebekvepia, o atsiranda tvaikas, šarvojimo salės tvaikas. Atsimenu mane tas kvapas labai sujaudino. Na, bet vilties yra, gal dar galime išgelbėti Sporto rūmus.
