Kelionę pradedame Šv. Stepono gatvės sankirtoje su Pylimo gatve. Ją Aleksandras kerta kasdien, kasdien čia sustoja ir į vietinę pamėgtą užeigą kavos. Su vežimu priešakyje skinamės kelią pro žmonių minią Pilies gatve Katedros link ir kartu diskutuojame apie Vilnių.

Kaip visada kritiškas dizaineris nemeilikauja, žvelgia į miestą atvirai, dalindamasis ne tik džiugiais dalykais, bet ir paliesdamas miesto skaudulius.

Gedimino pilis atgavo didybę

Viena iš gražiausių pastarųjų idėjų Vilniuje, kurią labai sveikinu - apkirpti Gedimino pilies kalną. Dabar ji atrodo ir didingai, ir įspūdingai, tarsi prieškaryje. Buvę okupantai stengėsi visą jos didybę apauginti medžiais, o jų užtenka ir ant aplinkinių kalnų. Pilies simbolinė reikšmė buvo paslėpta po sovietinio santechniko šukuosena... Manau, kad kirpėjas padirbėjo puikiai ir rezultatas gal net matomas iš kosmoso. Žinoma, čia mano skonis, man visada patiko trumpos šukuosenos... Keičiant šukuoseną, keičiasi ir gyvenimas, tikėkimės visiems mums į gera...

40 minučių – ir tu jau valtyje

Labai didelis pliusas gyventi tokiame mieste kaip Vilnius. Paskaičiavau, kad nuo Trakų gatvės iki Asvejos ežero – keturiasdešimt minučių automobiliu. Po tiek laiko tu jau valtyje ir gaudai lydeką. Ne daugelyje miestų, kuriuose esu buvęs, galima tai sau leisti. Pavyzdžiui, Švedijos ar Šveicarijos mažesnių miestų žmonės nesijaučia gyvenantys periferijoje, gal net geriau už tuos vargšus londoniečius, kurie blaškosi, gyvena patirdami stresą, net dažnai valgo gatve skubėdami į darbą arba iš jo. Kuo skiriasi Vilnius nuo kitų miestų? Čia niekas eidamas nevalgo...

Aleksandras Pogrebnojus

Su vaiku – į Bernardinų sodą

Gimus sūnui mano keliai pasikeitė. Seniau aš niekur neidavau be tikslo – tik iš taško A į tašką B, o dabar tiesiog keliauju pasivaikščioti su vaiku. Labai nepamedituosi, nes sūnus juk gali bet kada pabusti ir jis kartais rėkia (nusišypso), tad stengiuosi eiti kažkur. Dažniausiai einame senamiesčiu, palei Gedimino pilį, paupiu į Bernardinų sodą. 

Negaliu pasakyti, kad nuo naujojo sodo svaigstu (kaip visi aplinkui), man jis kiek per daug sutvarkytas, bet vaikui ten labai gerai. Bėgant laikui jis įgaus savo veidą, dvasią.

Neišnaudotos Neries galimybės

Neris yra visai neišnaudota miesto arterija, kur galėtų daug kas vykti. Nors matomas sambrūzdis prie Baltojo tilto, bet to neužtenka. Kiekviena miesto vieta tol gyva, kol ten žmonės ne tik vaikšto, žaidžia tinklinį ar geria alų, bet ir gyvena. Jie galėtų įsikurti baržose, kaip Paryžiuje arba Londono rajone Mažoji Venecija.

Skandinaviškas-baltiškas miesto modelis


Džiugu, kad Vilniuje pasiteisino oranžiniai dviračiai. Visi galvojo, kad važinės tik užsieniečiai, o jais daugiausia naudojasi patys vilniečiai. Džiugu, kad sostinėje pasikeitė ir vairavimo kultūra - visi visus praleidžia. Jeigu palygintume, kas buvo Sovietų Sąjungoje... Artėjame link savotiško skandinaviško-baltiško miesto modelio.

Aleksandras Pogrebnojus

Paryžiaus dvasia – vietinėje kavinukėje


Vilniuje man patinka kavinė „Café Montmartre”. Čia paprastas ir neįmantrus maistas, o gamina tai, ką moka ir ką galima prancūziško sukurti iš lietuviškų produktų. Čia puiki atmosfera, o kadangi savininkas Thomas kiekvieną vakarą prisikviečia daug draugų prancūzų, ausį maloniai nuteikia jų kalbos muzika. Tada nors trumpam, nors kelioms minutėms gali pasijusti kaip Paryžiuje... Auginant vaiką negali maltis po užsienį kaip anksčiau, todėl tai man svarbu ir būtina.

Monika ir Aleksandras Pogrebnojai

Daržovių – ne į parduotuvę, o į Halės turgų


Kartą per savaitę einu į Halės turgų, nes ten paprastai nusiperku to, ko negaliu rasti parduotuvėse. Jos man sukelia klaustrofobiją, todėl, jeigu galėčiau, viską pirkčiau tik turgeliuose. Parduotuvėse stengiuosi apsipirkti greitai – įbėgu, viską susirandu, susimoku ir pabėgu. Greitai, kad niekas nepagautų ir su mandarinais į dėžę neuždarytų. O turguje viskas kitaip: ir pardavėjai vos ne su Europos istorija veiduose, ir obuolių iš močiutės sodo gali rasti, ir kokią morką pakalbinti.

Aleksandras Pogrebnojus

Vilnius – labai lietuviškas

Vilnius – lietuviškas miestas. Kad čia nėra daug tautų, man patinka. Jeigu to pasigendi, nuvažiuok į Paryžių. Ir tai suprantama, juk koks Londonas ar Paryžius pastatyti ant kolonijų kaulų. Visos tos tautos, kurias jie grobė ir plėšė, dabar suvažiavo pas juos gyventi. Tokia kaina. Gali patikti arba ne, bet viskas pamažu keisis ir pas mus. Skandinavijoje prieš trisdešimt metų taip pat buvo daugiau vienos rasės žmonės. Pragyvenimo lygis pagerėjo, žmonės aptingo, nebenorėjo patys valyti gatvių ir susikvietė iš aplinkinių šalių. Skirtumas tik toks, kad kitose šalyse nėra tokios emigracijos.

Monika ir Aleksandras Pogrebnojai

Vilnius niekada nebus mados sostine


Kalbant apie madą – Vilnius niekada nebus mados sostine, geriausiu atveju pasieksime Kopenhagos lyg ir tai būtu didelis laimėjimas... Kita vertus, jeigu pagalvotume, kiek daug čia dizainerių, kiek sukuriama kolekcijų ir koks nedidelis šis miestas.

Monika ir Aleksandras Pogrebnojai

Dangoraižių stengiasi nematyti

Kiekvienas pasaulio miestas per paskutinį dvidešimtmetį susirado naujų simbolių-pastatų. Kaip Londonas turi savo simbolį, tai Vilnius kol kas tuos pigius dangoraižius... Manęs jie nejaudina ir erotinių sapnų su jais nesapnuoju, o kai vaikštau po miestą, stengiuosi ton pusėn nežiūrėti ir reikalų už upės neturėti.

Valdovų rūmai – Gedimino košmaras


Valdovų rūmai man yra baisūs, kažkoks Gedimino košmaras. Galbūt visi pripras ir po dvidešimties metų kai kam atrodys kitaip, nors man jie panašūs į „elevatorinę“. Aš manau, kad reikėjo išsaugoti visą autentiką ir statyti supermodernų, stiklinį atsispindintį pastatą. Ir tai patikėti geriausiems lietuvių arba užsienio architektams, pavyzdžiui, japonams ar skandinavams, kurie moka suderinti modernumą su gamta. Tokijo mieste esu matęs supermodernių viešbučių, kurie įsilieja į landšaftą ir nesugriauna natūralaus gamtovaizdžio. Būtų puiku, jeigu vietoj Valdovų rūmų stovėtų supermodernus stiklinis pastatas, nuo kurio atsispindėtų Gedimino pilis, parkas, paminklas... Jeigu man reikėtų rinktis Valdovų rūmus ar Gugenheimo muziejų, rinkčiausi muziejų. Nors ta idėja buvo šiek tiek mistinė, bet žymiai geresnė, nes būtų pritraukusi daugiau turistų ir sukurtų naują kultūrinę erdvę.

Monika ir Aleksandras Pogrebnojai

Balkonai vaiduokliai ir mirties laiptai

Visų mūsų mylimą miestą reikia tvarkyti, rūpintis juo ir ne tik lankomas ir žinomas vietas. Užsieniečiams Vilniaus veidą gali sugadinti kad ir balkonas vaiduoklis Šv. Stepono ir Kauno gatvių sankirtoje. Jį reikia skubiai restauruoti, kol kaip koks „Titanikas“ nenugarmėjo dugnan ant nekaltų piliečių galvų.

Mylimos A.Pogrebnojaus vietos

Nerimą kelia ir mirties laiptai Šv. Stepono gatvės gale, kurioje mėtosi švirkštai, nors prie pat įsikūręs Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Išeitis būtų paprasta – reikia tik kameras virš laiptų pastatyti ir juos apšviesti, tada visiems bus saugiau ir šviesiau. O Šventas Steponas tokį mero poelgį tikrai įvertintų ir prisimintų.

Būtų smagu, kad neparadinės vietos Vilniuje nebūtų tokios baisios. Galvoti, kad turistai niekur nenueina, neprotinga. Yra daug nestandartinių turistų, kurie greitai aplanko turistines Vilniaus vietas, o paskui eina pasižiūrėti to tikrojo miesto kvapo. Būtų gerai, kad tas kvapas būtų nors šioks toks ir paskatintų juos sugrįžti atgal. Aišku, suprantu, kai mieste pradedi dažyti vieną pusę, kita ima griūti – tai amžinas tvarkymo, taisymo, statymo procesas. Miestas – toks organizmas, kuris visą laiką kinta.
Miestas gražėja

Mūsų mero Artūro Zuoko gali mėgti arba nemėgti, bet kadangi jis hyperaktyvus, pridaro ir to, kas man labai nepatinka, bet ir daug visokios naudos. Bet jau geriau taip, negu koks senukas, kiūksantis savo kabinete. Jau tokių vadovų mes turėjome... O kad miestas gražėja tai - faktas.

Mylimos A.Pogrebnojaus vietos

Vizija po 20 metų


Aš manau, jeigu viskas eisis taip, kaip dabar, po dvidešimties metų Vilniuje gyventi turėtų būti visai puiku. Žinoma, nemanau, kad ta jaunoji karta bus tokia prisirišusi prie vienos vietos kaip mes... Pavyzdžiui, kad ir mano 25 metų žmona greitai adaptuotųsi ir Neapolyje, ir Berlyne, ir Niujorke. Vyksta globalizacija. Pavyzdžiui, kai mes pirmą kartą 1989 metais išvažiavome į Daniją, dar buvo Berlyno siena nesugriuvusi, ėjome iš Rytų Vokietijos į Vakarų Berlyną, o vėliau važiavome į Kopenhagą traukiniu. Tada buvo tikras kultūrinis šokas... Dabar gi ateini į parduotuvę, o čia tie patys „Levi‘s“ džinsai ar koks šokoladukas kaip ir bet kur kitur. Visuose Europos sostinėse dabar kaip klonai kokie visus mus supa tie patys gaminiai ir pavadinimai.

Tiek Vilnius, tiek visa Lietuva turi nepamiršti ir savo išskirtinumo. Man patinka, pavyzdžiui, kad San Paule uždrausta bet kokia gatvių reklama. Aš to nesiūlau Vilniui, bet kodėl gi negalėtų visų kavinių pavadinimai būti tik lietuviški? Tai būtų žymiai smagiau, visokie švedai, vokiečiai ar anglai turėtų nori nenori paklausti, sužinoti, ką kas reiškia ir taip pradėtų kalbėti lietuviškai. Tai padaryti įmanoma. Dabar atrodo, kad norėdamas parduoti daiktą ar vyno butelį, turi būtinai iškelti anglišką ar prancūzišką iškabą.

Pasivaikščiojimą po sostinę baigiame prie A. Pogrebnojaus sukritikuotų Valdovų rūmų. Laikas grįžti namo, nes greitai kelsis pora valandų tyliai miegojęs sūnus. Atsisveikinant prisimename dizainerio žodžius, kad jam Vilniuje gyventi gera, o iš čia jį išplėšti galėtų tik stichinė nelaimė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (411)