Laimę futbolininko E. Jankausko glėbyje suradusi Mia: žmones turi sieti dvasinis ryšys, nesvarbu, ar jis sportininkas, ar traktoristas

Pastarieji metai dainininkei Vilijai Pilibaitytei-Miai buvo kaip niekada sunkūs. Teismai dėl vairavimo išgėrus, kraupi avarija kelyje po susidūrimo su briedžiu. Vasarą 30-ąjį sukaktį paminėjusi žinoma moteris neslepia, kad po šio juodo laikotarpio ji pradėjo naują etapą. Kardinaliai išvaizdą pakeitusi Mia pakeitė ir savo gyvenimą, kuriame kurį laiką svarbią vietą užima ir naujas žmogus – buvęs profesionalus futbolininkas Edgaras Jankauskas.

Po kraupios avarijos gyva likusi V. Pilibaitytė išskirtiniame DELFI interviu prisipažino, kad šis įvykis atvėrė jai akis ir padėjo atsijoti tikruosius draugus. Atlikėja pasižadėjo sau nuo šiol gyvenime daryti tai, ką nori. Nes rytoj gali būti per vėlu. Viena iš Mios svajonių buvo turėti merginų roko grupę, kurią ji pagaliau ryžosi įgyvendinti.

- Niekam nesakiusi, patyliukais ėmei ir sukūrei savo grupę. Kodėl apie tai viešai nesiskelbei, nesidarei reklamos?

Bijojau, kad kas nors nukopijuos mano idėją. Ir taip pakako tokių, kurie ją bandė kopijuoti. Kai paskelbiau, kad ieškau gyvai grojančių merginų, pašto dėžutėje sulaukiau vieno prodiuserio laiškučio, kad jis taip pat kuria tokią grupę ir jau turi surinkę visas nares. Atrašiau: „Puiku, kurkite“. Todėl apie tai garsiai ir nekalbėjau, nes nenorėjau, kad kas pasisavintų šią idėją. Mano grupėje nebus šešių dainuojančių ar šešių šokančių merginų. Tokios grupės, kokią norėjau sukurti, Lietuvoje praktiškai nebuvo. Nebent Jurga Šeduikytė su „Muscat“, tačiau jos nelabai ilgai išsilaikė. O ir šiaip merginų grupėms sunkiai sekasi laikytis. (Šypsosi.)

- Tačiau tokia mintis tavęs vis tiek neatbaidė kurti savo grupę?

Ne, aš ta mintimi degiau visus šiuos metus. Nors rasti tinkamas nares buvo labai sunku. Turėjome atrankose ir labai juokingų ir visai nejuokingų dalyvių. Sulaukiau netgi tokių klausimų, ar koncertuose reikės groti gyvai. Tada kam man reikalingos groti mokančios merginos? Galiu pasiimti kelias dailias manekenes, įduoti joms į rankas butaforinę gitarą, ir jos imituos muzikavimą. Mano merginos yra puikiai grojančios – tai buvo vienas svarbiausių prioritetų. Žinoma, taip pat svarbu ir tai, kad scena būtų jų gyvenimo tikslas.

- Sutik, koncertavimas su grupe turi ir savų minusų: honorarą reikia dalintis iš penkių, ne visuose renginiuose groti gyvai yra įmanoma, į koncertus reikia gabentis muzikos instrumentus. Kodėl vis dėlto ryžaisi tokiai avantiūrai?

Nes pagaliau gyvenime aš darau ir dainuoju tai, ką noriu. Tai yra mano širdies muzika. Pagaliau suradau bendraminčių, kurios taip pat nori daryti tą patį, ką ir aš. Jos labai rimtai žiūri į savo darbą ir dega, tiki tuo. Labai džiaugiuosi, kad jas turiu. Koncertuose mes grosime gyvai, o gyvas garsas visada neša kažkokią žinią. Kiekvienas koncertas yra improvizacija, todėl būna visada kitoks. Tai yra nenuobodu, spontaniška ir mane tai veža. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu grupę. Tai nebus vienadienis projektas. Kai kurie į tai vis dar žiūri skeptiškai, galvoja, kad išsiskirstysime po kelių koncertų. Tačiau taip tikrai nebus.

- Bet daug Lietuvos grupių dabar kuriam laikui užšaldė savo veiklą ir pasirodo soliniuose projektuose. O tu – atvirkščiai...

Todėl, kad viskas daroma dėl pinigų. Kai darai viską nuo nulio, apie finansus negalvoji. Man muzikinės veiklos pradžioje taip pat nelijo ir nesnigo pinigais. Turėjau užsitarnauti žmonių meilę, įrodyti, kad aš galiu. Ne dėl pinigų visas gyvenimas yra sudėliotas. Nenoriu būti milijoniere, man nereikia sraigtasparnių. Aš džiaugiuosi mažais dalykais. Turiu artimus žmones, mylimą darbą ir svajonių – viską, ko reikia žmogui.

- Jau buvai atsivalgiusi solinės karjeros ir reikėjo gyvenime naujo etapo?

Man šie metai yra permainų metai. Po trisdešimtmečio tarsi prasidėjo kitas etapas. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Netgi pasikeitė mastymas į darbą, muziką, žmones, šeimą, į pačią save. Po avarijos supratau, ką gyvenime darau neteisingai. Supratau, kad negalima laiko švaistyti veltui ir tai, ko noriu, privalai daryti dabar. Seniau praleisdavau pro ausis tokias žmonių mintis, kad gyvenimas per trumpas ir planų nereikia atidėlioti neapibrėžtai ateičiai. Visada maniau, kad esu jauna, viskas man dar prieš akis, viską suspėsiu. Tačiau avarija padėjo suprasti, kad po penkerių metų manęs jau gali nebebūti ir mano svajonė groti ne saldų pop roką turėjo būti įgyvendinta čia ir dabar. Visada norėjau turėti grupę ir dainuoti gyvai. Man nebereikia bet ko. Aš netgi į savo aplinką pradėjau nebeįsileisti bet kokių žmonių. Gyvenimas per trumpas, kad jį švaistyti bet kam. Aš noriu visą savo laiką ir dėmesį skirti žmonėms, kurie man yra brangūs, o visą savo energiją – tam, ką noriu daryti. Tad kodėl ne dabar?

- Savo grupę pakrikštijai „Red Lips“. Minėjai, kad pavadinimą sugalvojote spontaniškai, pakeliui į savo pirmąjį koncertą?

Važiavome į Kauną, savo debiutinį koncertą renginyje „Gelbėkite vaikus“, bet vis dar neturėjome pavadinimo. Važiuodamos galvojome tai vieną, tai kitą pavadinimą, bet vis nelipo. Tada sakau: „Gal „Red Lips“? Aš labai mėgstu lūpas pasidažyti raudonai. Ir per mūsų pirmąjį susitikimą su merginomis pasisveikindama visas pabučiavau į žandą. Visos jos buvo su raudonų lūpų žyme. Tai buvo lyg mūsų mažytis simbolis. Tačiau neseniai sužinojome, kad Lenkijoje yra dar viena grupe, kuri vadinasi „Red Lips“. Todėl dabar esame gilioje neviltyje ir nežinome, ką daryti. (Šypsosi.)

- Pastaruoju metu turbūt neatsigini komplimentų apie savo išgražėjusią išvaizdą....

Aš pradėjau mylėti ir pastebėti save. Ankščiau save visada nustumdavau į paskutinę vietą. Tačiau dabar supratau, kad jei Dievas davė man šitą kūną, privalau jį mylėti ir puoselėti.

- Sakoma, kad moteris pražysta įsimylėjusi... Ne paslaptis, kad tavo gyvenime atsirado naujas žmogus. Galbūt tai ir turėjo įtakos permainoms?

Kiekvienas naujas žmogus, atėjęs į gyvenimą, tave pakeičia. Kiekvienas atsineša savo prieskonį. Tai natūralu. Todėl aš linkėčiau visiems atsirinkti ir turėti arti savęs tik gerus ir teisingus žmones. Nesutinku su posakiu, kad pirmas įspūdis yra teisingiausias. Žmones reikia skenuoti nuolatos.

- Ar Edgaras žino tavo dainas?

Be abejonės.

- O tu prieš tai domėjaisi futbolu?

Ne, nesidomėjau. (Juokiasi.) Tačiau sportui niekada nebuvau abejinga. Vaikystėje su broliu mėgdavome žaisti krepšinį. Buvau viena geriausių kvadrato žaidėjų. Man tik bėgimas atrodo betikslis užsiėmimas.

- Esi ne pirma atlikėja, kuri sukuria šeimą su sportininku. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai skirtingos sritys ir kartais skeptikai į tokias poras žiūri įtariai, esą kas bendro gali sieti sportininką ir scenos žmogų?

Reikėtų jų ir paklausti. (Juokiasi.) Pirmiausia, manau, žmones turi sieti dvasinis ryšys. O ar jis yra sportininkas, traktoristas ar politikas, neturi reikšmės. Aišku, pirmąkart matydamas žmogų nesakai, kokios jis geros širdies ar koks protingas. Vieni sutinka žmones pagal išvaizdą, kiti – pagal socialinį statusą, padėtį visuomenėje. Norint pažinti žmogų, neužtenka vieno pasimatymo, reikia ilgesnio laiko tarpo.

- Kodėl dabar taip slepi savo asmeninį gyvenimą?

Aplink daug pavydo. Jei žmogui yra gerai, visi pyksta, kodėl jam sekasi. Jei jam yra blogai, tai visiems turi būti blogai. Žmogus, kuriam sekasi, niekada nelinčiuoja kitų, neapkalba, priima ir palydi visus su šypsena. Visada stengiuosi lygiuotis į tokius žmones. Ir kitiems palinkėčiau daugiau šypsotis ir žiūrėti savo gyvenimo. Aš niekada nesidairiau į kitų gyvenimus, man tai neįdomu. Aš niekada neskaičiavau svetimų pinigų. Turi lygiuotis tik į aukštesnį žmogų, kuris tau būtų idealas. Tik tada kažko pasieksi. Niekada negalima lygiuotis į žemiau esantįjį, nes tada tu ir pats krisi. Todėl visiems linkėčiau ne peikti žmones, kurie gyvenime yra kažką pasiekę, o į juos lygiuotis ir pasistengti padaryti dar geriau. Norint pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Aš jau pasikeičiau. Padarykite tai ir jūs.

- Išties pasikeitei. Ir ne tik išvaizda. Seniau tave buvo galima pavadinti vakarėlių liūte, dabar juose retai pasiseka pačią sutikti...

Aš visai nebevaikštau į vakarėlius. Jei užklystu per klaidą, tai užsibūnu labai neilgai. Dabar savo laisvą laiką skiriu sau, savo šeimai ir artimiesiems. Likusį laiką investuoju į darbą ir idėjų įgyvendinimą. Esu šeimos žmogus. Mėgstu būti namuose. Įsispyrusi į pūkuotas šlepetes būnu tiesiog mama, namų šeimininkė, kuri susirišusi plaukus į svogūnėlį skaito knygas, gamina. Ypatingai mėgstu gaminti dviese. Aš gyvenu tokį patį gyvenimą kaip visi žmonės. Ir verkiu, ir juokiuosi, ir pergyvenu.

- Panašu, kad juodas periodas, aptemdęs tavo gyvenimą, jau baigėsi. Ilgos skyrybos, avarija, teismai, - žvelgiant į tave atrodo, lyg nieko panašaus ir nebūta!

Niekada nesižvalgau į praeitį. Einu tik į priekį. Viskas, kas lieka užnugaryje, virsta pelenais. Dėl nieko nesigailiu, nes jei taip įvyko, vadinasi, taip turėjo įvykti.

- Tuo sunkiu laikotarpiu turėjai draugų, kurie tave palaikė?

Turėjau žmonių, kurie mane morališkai palaikė ir man labai padėjo. Tuo metu aš kaip tik ir atsirinkau draugus, esančius aplink save. Dabar aš juos galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet aš daugiau ir nenoriu turėti. Esu labai laiminga, kad juos turiu.

- Ar buvo ir vyriškas petys, prie kurio galėjai prisiglausti?

Aišku, kad buvo. Turiu ne tik moteriškos lyties draugų, kuriems galiu paskambinti naktį ir paverkti į telefono ragelį. Bet aš labai atsirinkau žmones. Buvo tokių, kurie dėjosi labai gerais draugais, bet net nepaskambino tuo metu, kai man buvo tas sunkus laikotarpis. Bet buvo žmonių, kurie netikėtai paskambino, pareiškė užuojautą ir palaikymą. Tai buvo labai įdomus etapas, kurį vis dar analizuoju. Kai mano gyvenimo minutės jau buvo suskaičiuotos ir išlipau iš mašinos, supratau, kad gyvenimas tęsiasi. Vis galvoju, kodėl aš, kodėl man taip pasisekė? Juk po tokių avarijų ne visiems pavyksta išlikti gyviems... Bet aš tuo nesididžiuoju, aš tik dėkoju, kad man taip pasisekė.