Vienas iš tokių žmonių – Andrius Mamontovas, kurio balsas bei „Foje“ dainos daugelį kartų skambėjo būtent šioje erdvėje. Apie legendinius rūmus su jauniausiajai kartai gyva roko legenda tapusiu A. Mamontovu kalbėjosi Vilnius City Opera meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė.Ji ir Andrius – vaikystės draugai, pažįstami nuo trijų metų, kartu mokėsi vienoje klasėje Vilniaus 18 – oje vidurinėje mokykloje, kur ir susikūrė “Foje”.

- Andriau, ar prisimeni kada pirmą kartą lankeisi Sporto rūmuose ?

- Tada man buvo 10 metų. Į Vilnių atvažiavo tuo metu žymiausias Tarybų sąjungoje iliuzionistas - Kio. Rusijoje jis buvo toks garsus kaip dabar Deividas Koperfieldas.Į Sporto rūmus ėjau su mama. Iš pražių net nenorėjau eiti, nes žinojau kas ten bus, bet kai pamačiau, – sėdėjau išsižiojęs, - pagal tų laikų mastelius tai buvo neįtikėtina. Atsimenu, kai atvažiuodavo cirkas, tribūnos būdavo transformuojamos ir sustatomos iš trijų pusių, lanku, o viduryje – cirkas. 

Pamenu ir pirmą koncertą: atvažiavo tokia rusų grupė „Mašina Vremeni“, tada aš sėdėjau tribūnose. Tais laikais žmonėms per koncertus neleisdavo šokti. Turėdavai ramiai sėdėti.Baigiasi daina – visi paploja ir klausosi kitos. Jei kas nors atsistoja ir pradeda šokti ar sukti megztinį virš galvos, - ateina milicija ir išveda,gal dar ir primuša... Tai vat tokie mano pirmieji atsiminimai apie Sporto rūmus. Bet, aišku, labiausiai įstrigo Kio.

- Kokie žmonės tais laikais ten rinkdavosi? Juk Sporto rūmai buvo vienintelė vieta Vilniuje, kur vyko visi didžiausi populiarios kultūros renginiai, koncertai, Europos ir pasaulio sporto varžybos, galima sakyti, tai buvo miesto kultūrinio gyvenimo centras.

- Viskas labai priklausydavo nuo renginio, kurie būdavo labai skirtingi. Be to, tais laikais didesnė žmonių dalis galėjo sau leisti kultūrinį gyvenimą, nes bilietų kainos buvo pakankamai nedidelės – prieinamos visiems. Aš nežinau, kokiu būdu tie renginiai vykdavo, nes dabar kai kurių renginių savikaina yra tokia didelė, kad tu iš tikrųjų negali padaryti pigių bilietų. Bet tais laikais bilietas kainuodavi rublį, o jeigu 1,20 – tai jau būdavo labai brangus bilietas, o pigesnis, matyt, ir keliasdešimt kapeikų kainuodavo. Žmogaus gera mėnesinė alga būdavo apie 100 rublių. Žodžiu,kaina neatrodė tokia baisi. Publika rinkdavosi tikrai įvairi ir aš tikrai nesakyčiau, kad rinkdavosi viena inteligentija. Manau, kad taip manyti būtų neteisinga. 

- O kokie koncertai tuo metu vykdavo?

- Na, visų pirma, tai buvo didžiausia arena Vilniuje, talpinanti daugiausia žmonių. Tik liaudies šventės vykdavo Vingio ar Kalnų parke, o populiariosios muzikos koncertai, cirkai –viskas, kas buvo didelio mąstelio vyko Sporto rūmuose.

Aišku, labai gaila, kad jie dabar tokie apleisti. Rūmai talpina 4500 žmonių, tai -optimalus skaičius tokiam miestui kaip Vilnius. Pavydžiui Siemens arena kartais net būna per didelė. Aš tikrai ten daryčiau koncertus, jeigu jie tik veiktų. O Sporto rūmų Salė puiki, akustika gera, išplanavimas buvo gerai apgalvotas, kylančios kėdės, - visi gerai mato... Neveltui mes dar 1993 metais pasirinkome ten surengti grupės „Foje” 10-mečio koncertą.

- Ar tada tu ten pirmą kartą ir grojai?

- Ne. Pirmas kartas buvo, kai aš grįžau iš kariuomenės 1988 metais. Rugsėjo mėnesį vyko festivalis Lituanica’88, tada ir išėjome į Sporto rūmų sceną. Aš visada jaučiau kažkokį ypatingą jausmą, susietą su šita scena.Kai dar mokėmės mokykloje, tik pradėjome repetuoti su “Foje”, aš galvodavau, kad jei nors vieną kartą pavyktų pagroti Sporto rūmuose – galėčiau nebegroti, nes tai būtų visų įmanomų svajonių išsipildymas. Tai buvo vieta, kurioje, atrodo, grodavo iš tikrųjų nusipelnę, populiarūs žmonės, pasiekę tam tikrą aukščiausią lygmenį.

Dar atsimenu, kad atvažiuodavo visokios užsienio grupės. Tuomet Sporto rūmai būdavo sausakimši! Pavyzdžiui: atvažiavo grupė pavadinimu „Lokomotiv GT“, nei kas juos žinojo, nei ką, bet tais laikais buvo parašyta, kad grupė iš Vengrijos, ir tai garantavo, pilną salę. Juk Tarybiniais laikais užsienio atlikėjai retai atvažiuodavo, aš net nekalbu apie atlikėjus iš Vakarų... Grupės iš Čekoslovakijos, Lenkijos, Vokietijos buvo retenybė. O kai kažkuriais metais atvažiavo italų dainininkas Drupi, tai visiems turbūt nukėlė stogus, - tai atrodė neįtikėtina: visi kūlversčiais bėgo į tuos Sporto rūmus. Ir tai galėjo vykti tiktai ten, tik toje vietoje.

O po to mes ten koncertuodavom dažnai - visi festivaliai, ypatingai roko, alternatyvios muzikos vykdavo Sporto rūmuose. Tais laikais susirinkdavo pakankamai didelės minios žmonių. Ir visi apdovanojimai ten vykdavo: TOP-10, TOP-20... Buvo kažkoks periodas, kai groti Sporto rūmuose tapo tiesiog pilka kasdienybė, nes ten per metus įvykdavokokie 5-6 kartus bendri didelikoncertai, juose dalyvaudavo daug lietuviškų grupių.O kas vykdavo užkulisiuose!... Apie tai turbūt būtų galima atskirą knygą parašyti arba kokį filmą sukurti...

Esame surengę ir kelis solinius “Foje” koncertus, kur grojome vieni, be kitų grupių. Pirmą kartą 1990 metų pavasarį.Salė buvo sausakimša. Galiu drąsiai prisipažinti, kad tai buvo ta arena, kur mes išmokome bendrauti su tokio dydžio auditorija. Vienas dalykas yra groti klube, kur yra 100 žmonių, o visai kitas, - kai yra keli tūkstančiai žmonių. Ta didelių erdvių patirtis ir buvo įgyta Vilniaus Sporto rūmuose.

Bet dabar aš galvoju: kada paskutinį kartą ten buvau?.. Manau, kad tai buvo 2003 metų pradžioje, ten paskutinį kartą vyko Radiocentro apdovanojimai. Tada, atsimenu, pasigaminau marškinėlius su užrašu „Popsas užkniso juodai“. Čia buvo paskutinis mano pasirodymas Sporto rūmuose.

- O kodėl tada tu „Foje” 10 – mečiui daryti pasirinkai Sporto rūmus?

- Nes tai buvo geriausia arena.Tai buvo geriausia vieta Vilniuje. 1993 metais mes nedrįsom daryti tokio koncerto Vingio parke, be to, tai buvo spaliomėnuo ir groti lauke jau buvo per šalta.

- Kaip manai, jeigu tuomet būtų buvusios tokios sporto arenos, kokios yra dabar, ar Sporto rūmai vistiek būtų sėkmingai konkuravę su jomis kaip koncertų vieta?

- Sporto rūmai stovi nuo 1971 metų. Ten vyko visi pagrindiniai tų laikų sporto ir kultūros renginiai: nuo krepšinio iki parodų. Ištisa karta žmonių augo pažinodama tuos Sporto rūmus, kaip pagrindinę miesto renginių vietą.

Kitas dalykas, - tas pastatas yra neatsiejama miesto architektūros, vaizdo dalis. Kai galvoji apie Vilnių, tai tas paveikslėlis namo su lenktu stogu vis tiek yra kažkur įsirašęs mūsų sąmonėje:Gedimino pilis, Bokštas ir kitoje pusėje vistiek matai tą karininko kepurę.

Aš net dabar domėjausi, ar nebūtų įmanoma vienam koncertui juos atgaivinti. Ten norėjau padaryti savo ir “Foje” 30-mečio koncertą, kuris dabar vyks spalio 26d. “Siemens” arenoje, bet paskui supratome, kad tai mums šiek tiek per sudėtinga.

- Tikrai taip, ne tas žodis kaip sudėtinga... bet būtinai turime tai padaryti!O kaip tu manai, ar pasikeitė muzika per tuos 20-30 metų? Juk tais laikais buvo daugiau bendrumo tarp visų kuriančiųjų, o dabar visai kita žmonių karta, kitos tradicijos.

- Manau, dabar to bendrumo nėra. Nežinau, gal atlikėjai, kurie dalyvauja televizijos projektuose, visokiuose realybės šou, gal jie išlaiko tą bendrumą, gal dabar televizija juos suburia? Tais laikais visi muzikantai susitikdavo per bendrus koncertus Sporto Rūmuose. Ten vykdavo visas bendravimas, apsikeitimas mintimis, idėjomis.

Atsimenu, kad buvo keturios ar penkios grimerinės ir kiekviena grupė tikrai negaudavo atskiro kambario. Vienoje grimerinėje būdavo kokie 5 kolektyvai. Taigi aišku, kad jie pabendraudavo ir susipažindavo, - visko būdavo. Antrame aukšte buvo toks bufetas, kur visi eidavo gerti kavos ir konjako. Taigi, Sporto rūmai būdavo ypatinga kūrybinė vieta ir būtų labai gaila, jeigu juos nugriautų. Ašgal daugiau ne apie patį pastatą kalbu,o apie energiją, apie žmones, idėjas, kurios iš ten sklido.

Na, dabar, matyt, nelabai yra tokių pastatų,susijusių daugiau su kultūra. Kita vertus, gal ir nereikia prisirišti, bet jie vis viena suvaidino labai didelę ir stiprią rolę populiariosios kultūros gyvenime ištisus dešimtmečius.Dabar yra daug mažų erdvių, o tada buvo viena didelė vieta.

- O koks tada buvo rokas Lietuvoje?

- Jis buvo labai naivus. Jis buvo visiškai naivus. Naivių naiviausias. Lietuviai manau yra tokia tauta... Mes gal daugiau kaip italai. Italai irgi neturi daug roko muzikos. Mums vis tiek reikalinga melodija. Be to lietuviams yra svarbu dainuoti lietuviškai.

Nemanau, kad Lietuvoje galėjo gimti toks rokas, koks yra Britanijoje ar Amerikoje. Tiesiog yra kitos tradicijos, kita kultūrinė terpė. Tada roko muzika buvo kažkoks pasipriešinimas sistemai, bandymas nebūti tokiems sušukuotiems ir tvarkingiems, kokiais mus nori matyti. Kova prieš tai,ką partija yra numačiusi, - kad visi turi būti tvaringi ir t.t. Tada rokas buvo jaunimo pasipriešinimo forma. Nors tai ir buvo naivu, betlabai smagu prisiminti. Kažkas buvo tuose laikuose, kažkokie dalykai, kuriuos būtų įdomu pamatyti dabar – nusikelti su laiko mašina ir pasižvalgyti dieną kitą. Tai būtų labai įdomu.

- Kaip tik šiuo metu tu rengi dideli jubiliejinį savo ir “Foje” turą po Lietuvą. Kodėl nusprendei, kad “Foje” turi grįžti būtent dabar?

- Aš negaliu sakyti, kad grupė grįžo. Gal būt tai galima pavadinti labiau trumpalaikiu susibėgimu. Aišku, yra labai daug gerų prisiminimų, puikių dalykų, kuriuos mes patyrėme kartu kurdami ar įrašinėdami. Ir tai yra natūralu, kad mes visada romantizuojame praeitį. Atrodo: oi, kaip ten viskas buvo gerai... Gal tada taip neatrodė, bet dabar atrodo: ir dangus mėlynesnis, ir žolė žalesnė. Bet visi tiesiog jaučia tą nostalgijos momentą...

Iš pradžių aš neplanavau to daryti, galvojau, kad pagrosiu savo koncertus, geriausias dainas, ir būtų smagu pasikviesti vieną kitąžmogų iš “Foje”. O po to, kai visi sutiko dalyvauti, paaiškėjo, kad net dvi sudėtys gali išeiti į sceną. Viskas gavosi labai natūraliai. Pradėjome repetuoti ir matome, kad klijuojasi...Ir tas jausmas tarp mūsų, kuris buvo tada, - jis niekur nedingo.

Aš labai abejoju ar mes ką nors naujo galėtumėme kurti, turbūt – ne. Bet pagroti senas dainas, su gera nuotaika, su nostalgišku jausmu yra nuostabu.

- Ką galima pasakyti jauniems žmonėms, kurie niekada nebuvo Sporto rūmuose?

- Galima pakviesti ateiti pasižiūrėti. Tai yra 70-tų, 80 –tų metų reliktas. Ten galima pajausti dvasią, laikmetį, kada jų tėvai dar buvo jauni, - visa aplinka tai atspindi. Per tą architektūrą, per keistas formas, tu gali pajusti to laikmečio nuotaiką. Aš pats norėčiau užeiti ir pažiūrėti, kaip viskas atrodo dabar. Nes pirmą kartą užėjus, tos lubos atrodė milžiniškos, atrodė, kad jos tęsiasi iki dangaus. Kažkas tame yra...

Artimiausias Andriaus Mamontovo koncertas AM+FOJE=30 jau šį šeštadienį Kaune, Žalgirio arenoje.