Bėgdavo iš pamokų
Lapkričio mėnesį 87-ąjį gimtadienį švęsianti kino legenda prisimena, kad į krepšinio varžybas ji pradėjo vaikščioti nuo 1939 metų. Tuometinė trylikametė, norėdama pamatyti krepšinio varžybas, netgi bėgdavo iš pamokų.
„Būdama iš geros elitinės šeimos, dėl krepšinio rungtynių bėgdavau iš pamokų ir slėpdavau tai nuo tėvų. O kitą dieną eidavau į pamokas skarele apsirišusi gerklę arba ausį, kad gimnazijos mokytojai galvotų, jog sergu. Dariau didelę nuodėmę, - krizena G. Dauguvietytė. - Bet seniau suaugusieji tikėdavo vaikais. Ne kaip dabar - nuolat vaikšto jiems iš paskos.“
Prieškariu Kaune krepšinio rungtynės vykdavo Sporto halėje. „Tik žiūrovai sėdėdavo ne ant kėdžių, bet ant medinių suolų, tokių, kokius dabar galima apžiūrėti tik per laidas „Duokim garo“. Suolai būdavo neobliuoti, tai aš net pašanus į savo sėdynę įsivarydavau. Juk būdavo vasara, vaikščiodavau su trumpa vasarine suknele...“, - DELFI pasakojo režisierė.
Sportu sudomino tėtis
Meilę krepšiniui G. Dauguvietytei įskiepijo jos šviesios atminties tėtis, teatro režisierius, aktorius, dramaturgas Borisas Dauguvietis.
„Mano tėvas buvo menininkas, tačiau labai domėdavosi sportu. Jis buvo bokso federacijos pirmininkas, ir dviračių, šachmatų. Išmaitino žymųjį mūsų šachmatininką, tada dar mažą vaiką Vladą Mikėną (pirmasis profesionalus Lietuvos šachmatininkas, - DELFI). Todėl nuo vaikystės namuose girdėdavau kalbant ne tik apie meną, bet ir apie sportą, - prisimena režisierė. - Nors tuo metu nebūdavo autobusų, pėstute eidavau į Aleksoto aerouostą stebėti, kaip Antanas Gustaitis kyla su savo lėktuvu „Anbo“. Nuo pokario sėdėdavau futbolo varžybose. Ir dabar labai sergu už Mančesterio „United“ ir turiu didelius sentimentus Miuncheno „Bayernui“. Bet, įsivaizduokit, gyvenime nesportavau ir nemėgau kūno kultūros pamokų.“
Trispalvės plėvesuodavo širdyse
G. Dauguvietytė prisimena, kad iki karo šalyje dėl krepšinio dar nebuvo visuotinio pamišimo. Tikrasis krepšinis, anot jos, prasidėjo tada, kai atvažiavo žaisti Pranas Lubinas, Vytautas Budriūnas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Leonas Baltrūnas.
„Ir tie krepšininkai atrodė labai dideli. Dabar aukštų žmonių pas mus yra daug, o tada jie atrodė kitokie, nei visi, - prisimena pašnekovė. - Kai krepšinį žaisdavo lietuviai, visada užvaldydavo patriotiški jausmai. Tais laikais nebūdavo galima mojuoti Trispalvių. Mes Lietuvos vėliavas turėdavome savo širdyse ir, būdami dar visai vaikai, dainuodavome: „Geltona žalia ir raudona, tai mūsų Lietuvos vėliava. Sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl laisva bus Lietuva“.
Prieš varžovus pasitelkia burtus
Kiekvienas Lietuvos rinktinės varžybas G. Dauguvietytė iki šiol stebi labai susikaupusi. Prieš tai namuose ji išsijungia visus telefonus, kad galėtų ramiai ir netrukdoma, pasižiūrėti rungtynes.
„Turiu netgi savotiškus burtus prieš varžovus. Pavyzdžiui, jei varžovai meta – užsimerkiu. Neįmetė, vadinasi, veikia. Kitąkart kai meta, aš vėl užsimerkiu. Vėl neįmeta. Todėl tą dieną prieš priešininkų komandos metimus užsimerkiu, - išduoda režisierė. - Aišku, nepavadinčiau to rimtais burtais, bet vis prisigalvoju, kaip save nuraminti.“
Tačiau kartais G. Dauguvietytė į pagalbą pasitelkia ir „sinkiąją artileriją“. Per varžybas, kai lietuviai žaidė su latviais, režisierė netgi užgiedojo Latvijos himną. „Prieš latvius neturiu nieko prieš, nes mūsų proproproseneliai atvykę iš Latvijos. Dauguviečiai kilę nuo Dauguvos. Bet į senatvę pradėjau nervintis žiūrėdama varžybas. Kai stebėjau kovą su latviais, neišlaikiau iš užgiedojau Latvijos himną. Gerai, kad sienos storos, Juozo Pilsudskio laikų statybos name gyvenu, nes kitaip kaimynai pagalvotų, kad beprotė“, - juokėsi ji.
Po ranka turi stiprių vaistų
Režisierė neslepia, kad daugiausiai nervų kainavo pirmasis Europos vyrų krepšinio čempionato etapas.
„Mane labai išnervino tas karas su Balkanais. Tada buvo tikrai baisu. Taip pat labai bijau ir dėl šiandienos varžybų su italais. Nors jaunystėje karo metais mane italas buvo įsimylėjęs, bet tai nieko nereiškia, - krizena ponia Galina, dar nežinanti, kokią rinktinės palaikymo taktiką naudosianti šį vakarą. - Kai tik prasidėjo varžybos, Kazlausko vietoje porą krepšininkų jau būčiau išvariusi namo. Pavardžių minėti nenoriu, bet dabar tie, kuriuos siunčiau važiuoti namo, ant savo pečių neša visas rungtynes. Nors nesu užkietėjusi krepšinio sirgalė. Manęs nedomina, kai žaidžia Dvarčionys su Bezdonimis. Tačiau visada žiūriu čempionatus, olimpiadas. Krepšinio pirmenybėse niekada nepraleidžiu „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ kovų. Aš mėgstu profesionalų žaidimą. Kai matau asmenybes, meistriškas kombinacijas, tikrą krepšinį, jaučiu didelį malonumą.“
Ar G. Dauguvietytei negaila pilkųjų ląstelių, kurios žūsta žiūrint įtemptas varžybas? „Aš visada pasiruošusi labai stiprių raminamųjų. Ir jei kas su manimi atsitiks, psichiatrinėje turiu daktarų pažįstamų, jie mane atgaivins, - juokiasi. - Bet to nereikės, nes aš visada šalia savęs turiu stiprią tabletę.“
