DELFI su gimtadieniu pasveikinta V. Mainelytė prisipažįsta, kad dėl repeticijų teatre ir filmavimo darbų ji neturės laiko netgi susitikti su savo artimiausiais žmonėmis.
„Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre režisierė Yana Ros stato spektaklį „Mūsų klasė“, kurio premjera jau rugsėjo 20 dieną. Todėl dabar kaip tik vyksta intensyvios repeticijos. Taip pat turiu filmuotis televizijos seriale „Moterų laimė“. Taip kad esu paskendusi darbuose ir turiu tiek veiklos, jaunystėje. Tai yra didžiausia dovana“, - DELFI pasakojo aktorė.
Moterys paprastai stengiasi pamiršti savo amžių. Tačiau V. Mainelytė prisipažįsta, jog ji nejaučia bėgančių metų naštos.
„Kol nepasižiūriu į veidrodį, jaučiuosi kaip keturiasdešimtmetė, - juokiasi aktorė. - Tiesa, apie amžių kartais išduoda savijauta - kartais būna sunkiau atsikelti, galva susvaigsta. Pastebėjau, kad su metais ateina pakantumas ir nusiraminimas. Kadangi esu rudeninė, tai esu kaip tie mūsų medžiai, kurie ruošiasi žiemai, bet yra vis dar spalvingi.“
Gimimo dieną V. Mainelytė visada laikosi tradicijos ir sveikina savo tėvus. „Ypatingai dėkoju mamai, kad mane pagimė ir tiek metų džiugina mane. Tai yra jos didžiausia dovana man, - sako aktorė. - O pernai gavau dar vieną didžiausią dovaną – anūkėlę Ievutę, kuri taip pat gimė rugsėjo mėnesį.“
Žinoma moteris jau daug metų stengiasi atsiriboti nuo savų gimtadienių, bet bičiuliai vis iškrėsdavo kokių siurprizų. Tačiau šiemet, apgailestauja, dėl darbų gausos neturės laiko laiko draugams, nei giminaičiams.
Režisieriaus Juozo Rudzinsko auklėtinė į Lietuvos teatro sceną atėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir daugiausiai kūrybinės energijos atidavė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui.
Aktorė prisipažįsta „sunkiausia ir nepagydoma liga“ – teatru – užsikrėtusi dar vaikystėje. Rokiškio namo verandoje įkūrusi savo pirmąjį „teatrą“, ji ir šiandien mena tuos laimingiausius metus, kai ji pati buvo ir pjesių autorė, ir režisierė, ir aktorė.
Sukūrusi dešimtis pagrindinių vaidmenų, V. Mainelytė žiūrovams įsiminė kaip klasikinės ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos vaidmenų atlikėja – Fru Serbiu ir Ela Reinheim (Henriko Ibseno dramose „Laukinė antis“ (1973) ir „Junas Gabrielis Borkmanas“ (1984), abiejų rež. Henrikas Vancevičius), Ledi Tyzl (Richardo Sheridano „Intrigų mokykloje“, rež. Algis Lapėnas, 1974), Ismenė (Jeano Anouilh’aus „Antigonėje“, rež. Irena Bučienė, 1984), Margarita (Tennessee’io Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“, rež. Rimas Tuminas, 1984). Ryškūs aktorės vaidmenys lietuviškos dramaturgijos pastatymuose – Beatričė Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“ (rež. Leonidas Lurjė, 1969), Milda Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. H. Vancevičius, 1975).
Teatro istorikė ir teatrologė Irena Aleksaitė, apibūdindama V. Mainelytės fenomeną, sako: „Jos kūrybinį likimą lėmė, sakyčiau, pati gamta – aktorės grožis, jos išskirtiniai duomenys – nepaprastas švelnus moteriškas patrauklumas, klasikiniai veido bruožai, dailus stotas. Moters grožis savaime yra didelė vertė ir turtas. Pro gražią moterį šiaip sau nepraeisi. Nepraeisi nepastebėdamas ir ypatingo Vaivos Mainelytės patrauklumo. Scenoje grožis keleriopai sustiprėja ir ypač paveikus. Ši gamtos dovana, galima sakyti, nulėmė Vaivos Mainelytės aktorinį likimą. Daugelis teatro režisierių neabejodami skyrė jai jaunų merginų vaidmenis, o aktorės švelnumas, moteriškas grakštumas ir dailumas darė jas ypač patrauklias, simpatingas, viliojančias.“
Didžiulį populiarumą Vaivai Mainelytei pelnė vaidmenys kine – tyra, lyriška Morta Balio Bratkausko režisuotame televizijos filme „Tadas Blinda“ (1972), o ypač – žavioji liūdno likimo Jurga Arūno Žebriūno miuzikle „Velnio nuotaka“ (1974). Regimantas Adomaitis, su kuriuo sukurtas ne vienas vaidmuo teatre ir kine, kolegei negaili komplimentų: „Vaiva – nuostabi moteris: nuoširdi, atvira, be jokių gudravimų. Ji puiki partnerė, todėl su ja vaidinti labai smagu. Ji niekada į tave nepažiūrės ironišku, piktu žvilgsniu, kas aktoriams ne taip jau reta. Aš ją pažįstu nuo Šiaulių laikų. Vėliau ir kine, ir teatre daug kartu dirbome. Ne vienas mano personažas buvo ją įsimylėjęs...“
Pastaraisiais metais aktorės kūrybiniame kelyje ryškūs sudėtingi, brandūs vaidmenys: Felimonija Žemgirdienė Juozo Glinskio epinėje dramoje „Vieno tėvo vaikai“ (rež. Gytis Padegimas; 2006), Motina Rainerio Wernerio Fassbinderio dramoje „Laisvės kaina“ / „Juodoji našlė“ (rež. Yana Ross, 2008), Vita Mariuso von Mayenburgo dramoje „Akmuo“ (rež. Agnius Jankevičius, 2012), o Ferenco Molnáro „Lilijome“ (rež. László Bagossy, 2013) aktorė sukūrė net du skirtingus vaidmenis – Holundernę ir Dangaus policininkę, natūralistinį ir simbolistinį personažus, leidžiančius suvokti šios dramos novatoriškumą. Naujausiame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje – Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (rež. Yana Ross, premjera – rugsėjo 20, 21 d.) V. Mainelytė atliks Zochos vaidmenį.
