- Jūsų šeimoje - keturi asmenys.Kada aplankė Šeimos jausmas? Ar tuomet, kai gimė vaikai?
Dovilė: Kad ir kaip būtų keista, aš iškart pajutau, kad Žygis yra mano šeima.
Žygimantas: Tuo metu Šeimos samprata mano galvoje nebuvo susigulėjusi. Naktimis dirbau barmenu, abu mokėmės, elgėmės vėjavaikiškai ir niekam, išskyrus vienas kitą, nebuvome įsipareigoję. Kai gimė Pijus, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mudu nurimome ir tapome tikra šeima.
Dovilė: Kartu esame dešimt metų,o pažįstami – dar seniau, gal jau dvylika. Tačiau atrodo – lyg vieną dieną...
Žygimantas: Bėgančio laiko gal taip ir nejaustume, jei ne lakstantys laikrodžiai namuose: štai, jau vaikšto, štai – kalba, štai – pirmaklasė... Ir supranti, kad metai iš tiesų greitai bėga...Kai aplinkui tiek skyrybų, dešimt metų šeimai – gana daug...
Dovilė: Aš kitaip ir neįsivaizduoju šeimos. Ji man labai svarbi. Mes visi bendraujame – tėvai, močiutės,visi apie visus viską žino. Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad ištekėsiu už kitokio vyro... Na, kuriam ne šeima rūpėtų.
- Vadinasi, judviejų šeimos supratimas yra lygiai toks pat?
Žygimantas: Klausimas, kas tau yra šeima, prilygsta klausimui,kas yra meilė? Iš tiesų šeima yra tas pats, kas meilė. Kai tavęs visada laukia, kai tu lauki, kai stebini, kai džiugini, kai pykdai, kai rūpiniesi,kai išgyveni, kai pavydi, kai saugai, kai palaikai... Na, ko gero,viską, ką gali patirti gyvenime, gali patirti šeimoje. Taigi šeima yra viskas! Tai – mūsų abiejų nuomonė (juokiasi – aut. past.).
- Koks yra tobulas jūsų šeimos savaitgalis?
Dovilė: Miegoti iki pietų, nes vaikai– pas močiutę. Juokauju, aišku...
Žygimantas: Dažniausiai nugali gamta. Bet kokiu metų laiku. Mašinoje skamba dainos, puiki nuotaika, leki kažkur, būni kažkur. Svarbiausia – su šeima. O šeima, kaip sakėme anksčiau, yra viskas!
- Kuris iš jūsų berniukus glaudžia, kai kitas pirštu mojuoja?
Žygimantas: Dovilė griežtesnė.
Dovilė: Aš nenoriu, kad mūsų sūnūs užaugtų mamyčiukais. Esu griežta, bet gera.
Žygimantas: Svarbu jų neužsileisti ant galvos...
Dovilė: Kai rimti reikalai, einame tartis su tėčiu.
Žygimantas: O aš tariuosi su mama...
- Šiuolaikiniai vaikai savo gyvenimo be technologijų neįsivaizduoja.Vieni tėvai laikosi griežtos taisyklės nuo to vaikus saugoti, kiti mano, kad tai neišvengiama ateitis...
Žygimantas: Rudenį kompiuteris –tik savaitgaliais.
Dovilė: Ir telefoną vyresniajam nupirkome tik šį pavasarį.
Žygimantas: Nuo technologijų nepabėgsi, svarbu, kad domėjimasis būtų su saiku.
Dovilė: Ir vėl sakau, kad su vaikais reikia kalbėtis, jiems viską aiškinti. Jie gudrūs, juk supranta...
- Ar jūsų šeima jau sukūrė savų tradicijų, ar kol kas skolinatės jas iš senelių?
Žygimantas: Beveik visada švenčiame Jonines pas mano mamą sodyboje. Su laužais ir naktinėmis maudynėmis upėje, – teta sako,kad tą naktį būna „gyvas“ vanduo.
Dovilė: Nuo tada, kai gimė Kajus,kiekvienais metais pavasaroti Nidoje – privaloma. Beje, ten su Žygiu kasmet švenčiame vestuvių metines.
- Tikriausiai dažnai jūsų klausia, ar galvojate apie dukrytę?
Žygimantas: Aš labai norėčiau dukros.
Dovilė: Aš – dar labiau!
Žygimantas: Tačiau kol kas su kaupu užtenka dviejų sūnų nenuoramų.Jie ramūs tik tada, kai miega, tuomet miegame ir mes. Du vaikai šiais laikais – nėra mažai. Nors...Niekada nesakyk niekada. Mergytės neplanuojame, bet Kajaus juk irgi neplanavome (juokiasi – aut.past.).
- Jei kas paprašytų jūsų laimingos šeimos recepto...
Žygimantas: Daug pagarbos, stiprios draugystės, šiek tiek česnako ir aitriųjų pipiriukų. Dovile, ko dar nepasakiau?
Dovilė: Man atrodo, kad mes gyvename ir gyvename. Apie tai nekalbame kiekvieną dieną, receptų nenagrinėjame. Tiesiog tokie esame. Natūralūs ir atviri.