Beata Nicholson: „Šitas vaikas čia atvyko numirti“
Beatos dienoraštis:
Trečioji diena: Giedrius kaimo numylėtinis, spyruokliuojantys masajai ir žuvienė ala Afrika
Kaip mes pradedame dieną? Septintą ryto žadintuvas, pusryčiams kava ir dar kas nors ir į kelią. Pirma stotelė, kur mes vykdome UNICEF skiepų programą, visų pirma tai pažintis iš arti su žuvininkyste. Žuvis gaudoma tinklais, šalia upės užliejamose upėse yra visi daržai, ten auga arbūzai, pupelės, špinatai, pomidorai, visos daržovės šansą išgyventi turi tik čia. Valtys skobtos iš kamienų lopytos skardelėmis, žuvis traukiama tinklais atgabenama ir vietoje darinėjama. Mus vežiojantys vairuotojai užsako žuvienės, nes mažutės žuvytės yra būtent tik dabar pagaunamos ir labai vertinamos, kaip jie sako – saldžios. Žuvienė verdama paprastai: žuvis į puodą, puodas ant ugnies, karštas vanduo ir keletas pomidorų, gausiai druskos, puodas ant viršaus, po penkiolikos minučių vaišinamės. Giedrius ir aš, abiem mums skanu, tikra, šviežia.
O dabar linksmoji ir pati stambiausia dienos dalis, kuri bent jau man padėjo suprasti kokia svarbi yra UNICEF veikla Afrikoje. Vykstam į Izazi kaimą. Na, pagal planą apžiūrėti jų medicininio punkto, susipažinti kaip veikia HIV prevencijos programa... Žodžiu, nieko per daug nesitikim, apžiūrėsim, susipažinsim. UNICEF Tanzanijos darbuotojai visuomet pabrėžia vietiniams: „Mes atvešim svečius iš Europos, bet tik jūs nieko nesiruoškite, mes tik apžiūrėsime, susipažinsime“.
Atvažiuojam. Žmonių tikrai penki šimtai, masajai šoka, būriai moterų dainuoja, muša būgnus buriuojasi, paruošta palapinė, garsiakalbis, susirinko visi aplinkiniai kaimai ir gyventojai. Mes su Giedriumi neturim nei ką sakyti, nei ką daryti. Įsivaizduokite, jei jūs atvykstate į miesto šventę, nors užsukote tik pasižiūrėti kaip atrodo rotušė, bet ten staiga jus veda ant scenos, visos akys į jus. Su viltim ir nuostaba. Svarbiausia, kad mus lydintys ir visi pradeda kalbas geriau nei geriausi Lietuvos šou menai, valdo publiką kaip Marijonas, aheeeeejjjeeeeeeeee atsiliepia visapusė tūkstančio žmonių. Tada ateina eilė prisistatyti mums, aš tai bu meeeee mmeeee... Bet tada mikrofoną paėmė Giedrius, kurio linksmumo užtektų išgelbėti mus visus. Ir jis sako – „Aš Giedrius ahjjeeeeejjeeee“ ir visas kaimas ir aplinkiniai sako ahjjejeeeeee. Kaip nerealu. Visi įsimylėjo jį iš karto. Galvojau, kad turbūt teks jau palikti kaip dovaną iš Lietuvos... Tikrai gydytojas jį už rankos vedžiojo ir viską aprodė.
Realybė skaudi, medicinos punktas kiauru stogu, sulūžusiais gultais. Bet ir tas punktas yra išsigelbėjimas keletui tūkstančių, nes ten vienintelė vieta, kur jie gauna vaistų, skiepų ir pagalbą.
Kitoje pusėje – gimdymo namai, na tokie ten ir namai – nameliukas. Viename – gimdykla apskurusi su dviem lovom ir saulės baterijų varomų šaldytuvu, kur visos vakcinos, maža dvivietė palata kur prieš dvi dienas gimė kūdikis, mažutis gražutis suvyniotas į tradicinę kanga – audeklą, kuris vaikui rūbai ir nešyklė ir viskas kartu.
O prieangyje visa virtinė mamų su kūdikiais, čia jos atėjo skiepytis, o apžiūros kambaryje – pats svarbiausias susibūrimas, visi žmonės sėdintys kambaryje, išskyrus darbuotojus ir mus, yra infekuoti HIV... Mamos su kūdikiais ant kelių, jų gal dvidešimt. Bet žinote ką? Iš visų dviejų dešimčių kūdikių, nors jų mamos ir nešioja Afrikos rykšte tapusi virusą, yra sveiki... Taip, jie yra sveiki, žinote kodėl? Todėl, kad kažkas kažkada turėjo svajonę ir ėmėsi veiklos, UNICEF programos, kuri užkelia kelią motinoms perduoti ŽIV virusą kūdikiams.
Susitikimo pabaigoje vienas vyras kuris atlydėjo savo žmoną ir kūdikį, padėkojo UNICEF darbuotojai už viltį ir už naują gyvenimą, kad jo vaikai yra sveiki. Aš nesuprantu swahili kalbos, bet Elizabeth man papasakojo, nes juk smalsų ką sakė vyras spausdamas ranką, nes moterys čia daug aktyvesnės ir pirmesnės kalbėtis ir dalintis. UNICEF šitą programą pradėjo vykdyti šiame kaime prieš dvejus metus, dabar galima sakyti, kad dešimtims šeimų yra suteikta viltis. Jūs galėsite prisidėti prie to...
Kol aš bendravau su mamomis ir kūdikiais, ką tik pagimdytais, norėjau ką nors dovanoti, nes kaip čia taip – ateini pasveikinti kūdikio ir nieko neturi. Bet nieko, nieko neturėjau, atviručių su Lietuva rinkinys jau padovanotas miesto vyresniesiems ir net nežinojau, kad mus sutiks kaip kokius ministrus... Bet visa laimė, Gintaras, mūsų komandos narys iš „UNICEF Lietuva“ tarybos turėjo „Hematogeną“, bent jau tiek...
Visos kelionės metu, aš jaučiuosi truputį nepatogiai , nes neturiu ką duoti, labai noriu ką nors dovanoti... Bet žinote, supratau, kad geriausias dalykas, ką mes galime dovanoti, ne tik aš, bet ir mes visi, tai palaikyti UNICEF, nes jų veikla yra neįkainojama...
Mes su Giedrium iš šio kaimo išvažiuodami dar iš vietinių masajų nusiperkame apyrankių su Tanzanijos vėliavos spalvomis. Kokie jie gražūs... O Giedrius dar ir spėja su masajais sušokti jų ritualinį šokį, tik išlipus iš mašinos, iš jų būrio ir ritmingų dainų su riksmais ir gerkliniu gargaliavimu iš karto pamatai, aš galvojau, gal jie šokinėja ant batuto? Nes iššoka pusmetriu aukštyn... Aišku, kad ne. Tiesiog šokinėja kaip spyruoklės aukštyn. Giedrius prisijungia, jie maloniai jį priima, ir iššoka visai aukštai.
Ketvirtoji diena: „Šitas vaikas čia atvyko numirti”
„Šitas vaikas čia atvyko numirti“, – sako nėščia italė gydytoja, kuri Tanzanijoje Kipozelo ligoninėje dirba jau beveik metus, aš ir Elizabet iš UNICEF stovim prie vaiko, kuris tik guli ant šono, uždengtas skudurais. Pediatrijos skyrius yra didelė palata, kur pasieniais ir per vidurį be didelių tarpų išdėliotos lovos, kuriose skirtingo amžiaus vaikai, kai kur po du.
Šis vaikas visiškai išsekęs ir praktiškai ties mirties riba dėl nepriežiūros ir prastos mitybos. Motina, kai jam buvo pusantrų jį metė ir išvyko į didelį miestą, vaiką prižiūri teta ir močiutė, abi suvargusios ir skarmalotos, liūdnais veidais. Liūdesys, gailestis, kaltė ir beviltiškumas. Italė gydytoja Džiordžia jau mačiusi tokių atvejų dešimtimis, ji tik pakartoja ką jau sakiusi: „Mes nieko negalime padaryti, mes nieko neturim, neturime, kaip padėti“.
Jei ligoninė būtų gautų UNICEF paramą, jie turėtų specialų pieną, kuris sukurtas tokiems vaikams. Vaikui pienas būtų lašinamas po lašelį, tada vaikas atsigavęs galėtų gauti vėl specialiai UNICEF sukurtą ir gaminamą riešutų ir vitaminų košelę, kuri padėtų atgauti jėgas. Bet UNICEF – taip pat ne visagalis, su ribotais resursais, ir šią ligoninę pasiekti galės tik ateityje. Šitaip supranti, kaip svarbu yra net ir tokių mažų šalių, kaip Lietuva, parama.
Jasinda – kaip tavo vaikui diagnozuojamas ŽIV/AIDS
Į šią ligoninę atvykome patikrinti Jasindos, 14 mėnesių mergaitės, kuri sveria vos tris su puse kilogramo. Jasindai kraują paimti ne taip paprasta. Tenka imti iš galvos, nes iš venos nepavyksta, mergaitės rankos smulkutės, nepavyko rasti venų, net nežinojau, kad galima vaikui paimti kraują iš galvos. Jasindos ūgis vos 61 centimetras. Palyginimui, naujagimiai Lietuvoje gimsta paprastai 50 cm ūgio.
Valandą laukiam rezultatų. Tai mindžikuoju koridoriuj, tai nueinu pasikalbėti su Elizabeth, mūsų UNICEF darbuotoja, ar pasėdėti prie Jasindos. Nuo Jasindos ir jos mamos akių ir rankų nenuleidžia Jovita, „UNICEF Lietuva“ vadovė, akivaizdu, kad jai viskas žinoma, pažįstama, bet ne mažiau rūpi... Palikdami ligoninę pasirašome svečių knygoje, čia reikia tai padaryti visur kur būnam. Ir užsukam su vienuole į ligoninės koplyčią. Kukli, bet malda visur vienoda.
Mama Kissika
Ji galėtų būti prezidentė, aš nesuprantu swahili, bet jos kalbos nereikia suprasti – užtenka klausyti ir pajusi, kaip ji uždega AIDS sergančių moterų ir vyrų būrį, kaip ji išaiškina kaimo vyresniesiems, kad jų pareiga pasirūpinti nusilpusia Jasinda. Ji garsiai meldžiasi kieme šeimos, kurios visi šeimos nariai turi ŽIV virusą, ir ji įkvepia vilties, net kai atrodo jos neturėtų būti. Mama Kissika, vietinės valdžios atstovė, stotinga tanzanietė, kuri keliauja su mumis jau trečia diena.
Turgus
Nusprendžiam, kad reikia nupirkti mūsų jau antrą dieną filmuojamai šeimai maisto... Važiuojam į ūkį, paskui į turgų, nupirkom: 25 kg pilnagrūdžių kukurūzų miltų, maišiuką bulvių, du stiklainius medaus, 25 kiaušinius, aliejaus 10 litrų, kelių rūšių pupelių, džiovintų sūdytų žuvyčių (labai vertingų geležimi ir baltymais), pomidorų, bananų. Viskas atsiėjo apie 100lt.
Šv. Giedrius
Giedrius nuostabus. Visi jį įsimylėjo. Kaimo gydytojas vedžiojasi pasiėmęs už rankos. Su vaikais šoka, dainuoja ir improvizuoja, be abejonės, jis yra mėgstamiausias visos Tanzanijos ir galbūt Afrikos lietuvis. Tanzanija myli Giedrių, Giedrius myli Tanzaniją. Viską pamatysite per UNICEF Šou.
Giedrius Savickas: „Viskas, nusėdo baterijos“
Giedriaus dienoraštis:
Trečioji diena: „Pas juos arbūzas prilygsta pirmo laipsnio vyčio ordinui“
Šiandien aš labai laimingas. Pirmą kartą pasijutau valdžioje. Pirmą kartą man buvo suteiktas žodis, kurį sakiau Masajų Izasi gubernijai. Aš , Beata, Gintaras ir kiti UNICEF veikėjai lankėmės Izasi mero priėmime. Ir šiandien išklausiau kiekvieną tos apylinkės gyventoją. Jų norus ir pageidavimus. Susipažinau su apylinkės daktaru iš arčiau. Ir ne tik su juo, bet ir su jo žmona.
Lankiausi pas jį namuose ir sėdėjom visi ant sofos susikabinę rankomis. Tai didžiausia pagarba, kad jie pakvietė mane į namus ir paėmė už rankų. Jaučiausi labai nejaukiai, bet man patiko. Manyje skambėjo daina – „Paimk mane, daktare, už rankos“.
Apylinkes daktaras išsakė visas problemas. Aš jas priėmiau. Ir toliau spręsiu, ką su jomis daryti. Prieš susitikdamas su gyventojais, padariau mankštą – pašokinėdamas su masajais. Už šį apsilankymą aš buvau apdovanotas arbūzu. Ne vienu, o dešimt. Pas juos arbūzas prilygsta pirmo laipsnio vyčio ordinui. Tikrai jaučiuosi šiandien apdovanotas.
Ai, dar sakiau kalbą. Visos Lietuvos vardu. Ir UNICEF. Per dvi vertėjas iš lietuvių į anglų ir į Tanzanijos žmonių kalbą.
Tai šiandien buvo mano pirmoji ir paskutine diena, kaip aš buvau valdžioje. Ačiū. Užteks. Kada aš padėsiu tiems vaikams? Balsuokit. Atsiprašau, aukokite www.unicef.lt. Rašykite man laiškus, viską parvešiu. Mano telefonas…+370.
Ketvirtoji diena: „Viskas, nusėdo baterijos“
Šiandien labai rimtai. Užteks. Rytas. Nusėdusios baterijos. Nebežinojau, ar pajėgsiu šiandien, bet išgėriau Kilimandžaro vandens ir iš paskutinių jėgų vykau vėl gelbėti Tanzanijos. Beatos istorija man neįdomi. Apie Beatos istoriją aš jau geriau patylėsiu, nes ji pati papasakos.
Buvau ligoninėje. Ir mus seselė vienuolė įleido į koplyčią. Kurioje visi pasimeldėme už vaikelį. Baterijos nusėdo dar labiau. Todėl reikėjo jas pakrauti. Tai miestelyje buvo surasta apie penkiasdešimt vaikų ir šokdamas su jais pasikroviau. Ilgam. Tuo dabar esu labai laimingas.
Dar šiandien man buvo bloga diena. Nes šiaip aš žmogus ramus, bet ant sąžinės guli susikivirčijimas ir pyktelėjimas, ir kaip senio burbėjimas ant labai gero žmogaus – fiziko Jono. Dabar prieš visus jus, liudininkus, aš truputį atsiprašau. Nes po vieną čia ne labai. Kai visų daug, tai labai. Nes nėra elektros. Ir taka taka taka taaaaa...
Ir kai skaitysit nepamirškit, kad pas mus žiema. Bet tai nieko nekeičia. Ir paskaitę mūsų dienoraščius išjunkite kompiuterius ir eikite patys pasikrauti į lauką, į ežerą, na, patys žinot kur. Kur jums patinka. O rytoj ir vėl.
Prie kompiuterio sugrįžkit trumpam, kad pabūtumėt su mumis. Ir noriu pasakyt, kad ir kitas Jonas irgi yra neblogas. Čia kito Jono mamai. Vis stengiamės jį nuvesti į koplyčią ir parklupdyt. Vis nepavyksta. Kol kas... Iki.
Virginija Kochanskytė: „Čia motinos skaičiuoja ne vaikų metus ar mėnesius, o dienas“
Virginijos dienoraštis:
Trečioji diena: „Čia motinos skaičiuoja ne vaikų metus ar mėnesius, o dienas“
Jau antra diena, kai ryto įspūdžiai, kad ir kokie būtų, po susitikimo su vietiniais žmonėmis, vaikais, jų problemomis, nutolsta ir išblėsta. Šiandien mums pavyko padėti paskiepyti vienuolika vaikų, o žinant, kad vienas skiepas vaiką apsaugo nuo šešių šiuose kraštuose paplitusių mirtinų vaikų ligų, tai dar ir prasminga.
Plaukėm upe kaiman, į kurį nėra jokių kitų kelių. Medicinos punkto, kuriame vakar lankėmės, seselė pasakė, kad tame kaime yra viena nepaskiepyta mergaitė, kurios mama neturi galimybių persikelti per upę. Sutikom ten padėti nusigauti. Apie šios medicinos seselės gerumą, jos atsidavimą vietinių žmonių sveikatos problemoms, jos dvidešimties metų pasiaukojamą darbą sklando legendos – pasakojo mums kaimo seniūnas.
Ant drumzlinos upės kranto radome žvejus, kurių skylėtos kanojos talpina tik po vieną žmogų. Mums besitariant, ką daryti, per pavojingą upę vargana valtele atplaukė toji moteris Džen su savo mažąja 11 mėnesių Liusija, kurią mes susiruošėm paskiepyti. Džen baimindamasi, kad nenuskęstume, plaukdami į jos kaimą, surizikavo pati.
Iš Džen sužinojome, kad kaime, kuris prie pat upės, yra ir daugiau neskiepytų vaikų. Pasaulis tikrai ne be gerų žmonių – po geros valandos paieškų gan tolokai suradome saugią valtį, kurion sutilpo ne tik toji nuostabi moteris su savo dukryte, medicinos seselė, bet ir pusė mūsų komandos – aš, Jovita, Jurgis ir abu mūsų Jonai operatoriai. Beata, Giedrius ir Gintaras nuvažiavo į susitikimą su vietiniais žmonėmis kitame kaime.
Valtis saugi, bet kelionė nerami – visai netoliese vandenyje turškėsi dvi bandos begemotų. Vienas iš jų gan grėsmingai priartėjo prie valties ir padarė neįtikėtiną šuolį. O kai vairininkas pasakė, kad upėje plaukioja gyvatės, galima sutikti krokodilų, tai ir visai nejauku pasidarė. Ore sklandė daugybė nepažįstamų paukščių. Jaukiau nepasidarė, ir, mūsų visų nuostabai, išvydus žydinčias geltonas Lietuvos balų lelijas ir mažose žolių salelėse gausiai geltonuojant visai lietuviškas purienas...
Po valandos pasiekėme kitą krantą. Vaizdas, kurį išvydome, sukrėtė ir pašiurpino. Tie statiniai iš sausos žolės pluošto ir mėlynos plastmasės skutų, vargiai gali būti įvardijami, kaip gyvenamas būstas. Bet juose gyvena to kaimelio žmonės. Aplink mėtosi šiukšlės, bėgioja šunes, ožkos. Čia pat ant laužo gaminamas maistas. Apie jokią higieną nėra ir kalbos.
Greitai susirinko būrelis moterų, nešinų ir vedinų neskiepytais vaikais. Jų susidarė vienuolika. Medicinos seselė skubiai ėmėsi darbo. Mažieji vaikučiai skaudžiai verkė, didesnieji didvyriškai kentė, visų mamos dėkojo seselei, o kai sužinojo, kad ji tik mūsų dėka pasiekė jų kaimą, nuoširdžių padėkos žodžių sulaukėme ir mes.
Seselė pradėjo dainuoti padėkos dainą, prie jos prisijungė visos mamos, didesnieji vaikai plojo į taktą ir šoko drauge su sesele. Jaudino iki ašarų. Atsibučiavom ir atsiglebėsčiavom su Džen ir jos mažąja Liusile. Apleidom kaimą išsekinti ilgos kelionės, nepaprastai karštos saulės (šiandien Afrika parodė tikrą savo veidą), bet laimingi. Galim kaip skautai ant skarelės užsirišti po gero darbo mazgelį...
Išplaukiant atgal, žvelgiau į tolstantį krantą ir pagavau save galvojant, kam jie naudoja tą bjaurų mėlyną plastiką užsidengti trobeles, kad gražiau būtų, jei viskas būtų tik iš šiaudų... Dievulėliau tu mano, kokios nesąmonės apie vientisą stilių lenda civilizuoto pasaulio žmogaus galvon... Juk čia visos jėgos skiriamos išgyvenimui. Juk čia motinos skaičiuoja ne vaikų metus ar mėnesius, o dienas. Nė viena nėra užtikrinta, kad jos vaikas džiaugsis rytojumi.
Ant kranto stovėjo būrelis moterų su vaikais ir mums mojavo. Tarp jų laiminga Džen su savo mažaja Liusija – joms iki savo kaimo keliauti pėsčiomis teks dar valandą laiko. Labai norisi tikėti, kad bent tiems vienuolikai, juos paskiepydami nuo šešių mirtinų ligų, padovanojome šansą išgyventi ne tik iki rytojaus.
Ir upė atgal plaukiant jau nebebaugino. Ir kelionė atgal buvo žymiai trumpesnė. Ir nuotaika gera.
O Afrikos gamta nuostabiai graži.
Ketvirtoji diena: „Svarbi širdies kalba“
Ilgai neužmigau. Grimzdau miegan, o sąmonėje sukosi dienos vaizdai – drumzlina upė, spalvingai apsirengę tanzaniečiai, murzini vaikai, laimingos paskiepytų vaikų mamos...
Pravėrus duris, veidą, kaip ir kasryt, paglostė vaiskus oras.
Ir vėl į kelią. Šiandien į kalnus. Žvelgiant iš slėnio, jie atrodo atšiaurūs, negyvenami, pilki, uolėti. Duobėtas, status kelias vingiavo aukštyn ir aukštyn. Dulkėtose pakelėse melsvai violetinėm akelėm markstosi lietuviški vijokliai. Pralenkiam asiliukais kinkytus vežimus, mums mojuoja nuo molinų trobelių priebučių besišypsantys vaikai.
Ant aukštos, regis, nepasiekiamos viršukalnės baltuoja didžiulis kryžius. Savo palydovų, UNICEF Irindos skyriaus, darbuotojų, klausiu, kaip ir kodėl jis ten atsirado. Pasirodo, tai katalikų misionieriai stato kryžius tose vietose, kur anksčiau buvo ritualų ir aukojimo vietos. Lietuvoje kažkada kryžiai irgi buvo pastatyti pagonims šventose vietose. Senieji tikėjimai čia taip pat po truputį traukiasi. Jau ir dažnas vardas kaime katalikiškas – mama Marija, dukra Sofija. Bet koks Dievo veidas juk niekas nežino. Įvairiuose tikėjimuose jis turi skirtingą raišką, bet visada mylinčią širdį. Ir pagrindinis Jo priesakas visur telpa į vieną sakinį: „mylėk savo artimą, kaip pats save”. Net jei esi netikintis, bet turi mylinčią širdį, gyveni šios nuostatos vedinas.
Šiandien Lietuvoje Žolinė – dermė pagonių ir katalikų tikėjimo. Pakeliui į kalnus, ligoninėje lankėme sunkiai AIDS sergančią mergaitę. Laukdami tyrimų rezultatų, vienuolės paklausėm, gal yra čia koplyčia. Buvom įleisti. Labai kuklu, nieko nereikalingo – stalas, uždengtas balta, siuvinėta, regis, lietuviška staltiese, Biblija, klaupkos ir šv. Mergelės Marijos nedidukė skulptūra. Bet pokalbiui su Dievu juk nesvarbi vieta. Svarbi širdies kalba.
Užropojus UNICEF džipams į kalnus, atsivėrė slėnis, išraižytas upelių, dirbamos žemės lopinėlių, bambukų gojelių, kaimų. Ir visur sutinki daug žmonių – prie trobelių, kelyje, dirbančių žemę. Liūdna pasidaro, pagalvojus apie tuštėjančius Lietuvos kaimus... Tanzaniečiai tikrai turi daugiau šansų išgyventi kaip tauta – jie gimdo daug vaikų ir neapleidžia savo krašto. Bet, permąstant mūsų šalies istoriją, tikiu, kad mes turime savyje stiprų išgyvenimo geną ir įveiksim dvasinę krizę. Kaip ten toje dainoje: ,,kiek rovė, neišrovė, kiek skynė, neišskynė...”
Tiesą sakant, čia, kaip niekur kitur įsitikini, jei kuo nors ir esam įdomūs pasauliui, tai, būtent, savo kitoniškumu.
Šioje misijoje galim pasidžiaugti, kad mokam ne tik prašyti, bet galim ir kitam, ištiktam bėdos, padėti.
Šiandien mus visus sukrėtė tragiška vienos šeimos istorija. Visom išgalėm stengėmės suteikti mamai vilties, kad jos mergaitė išgyvens, kad užaugs, eis į mokyklą ir juoksis taip, kaip mus lydėję ir smalsiai viską stebėję, to kaimo vaikai. Juk geriausias įvertinimas tavo pastangų kitam padėti yra šypsena to žmogaus veide. Laimė matyti kitą žmogų besišypsantį arba besijuokiantį iš visos širdies. Juo labiau vaiką. Matėm iš tos šeimos ir kaimo bendruomenės žmonių akių, kad mūsų pagalba sustiprino jų pasitikėjimą rytdiena. Ir ačiū Dievui.
