„Breaking the Line“ yra penktasis Jurgos studijinis albumas per devintus metus besitęsiančią solinę karjerą. Jis išskirtinis tuo, kad kiekvieną dainą įkvėpė atlikėjos mėgstami filmai. Tarp jų – Larso von Triero „Melancholija“ (orig. „Melancholia“), Timo Burtono „Mirusi nuotaka“ (orig. „Corpse Bride“) ir kiti pripažintų kino meistrų darbai.
„Aš be filmų negaliu“ – pripažįsta Jurga ir tikisi, jog ateityje galės savo dainas panaudoti filmų garso takeliuose.
Didelę įtaką skambesio pokyčiams darė ir atsinaujinusi muzikantų komanda: beveik visas albumo dainas prodiusavo elektroninės muzikos susivienijimo „Silence Family“ narys, kartu su atlikėja Jazzu dažniausiai kuriantis Leonas Somovas, o fortepijonu pritarė vienas geriausių šiandienos Lietuvos pianistų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Geniušas.
Pastaruosius dvejus metus kartu su vyru, taip pat muzikantu Vidu Bareikiu ir sūnumi Adu atlikėja daugiau laiko leido Maskvoje nei Vilniuje. Tačiau šiuo metu ji apsisprendusi likti Vilniuje ir tik čia.
Turėdama pertrauką tarp albumo pristatymo koncertų Vilniuje ir Kaune Jurga sutiko su DELFI pasikalbėti apie dabartinį savo kūrybos etapą.
- Lietuvos pop scenoje visada buvai pakankamai alternatyvi atlikėja, tačiau naujausias tavo albumas yra kaip niekada dramatiškas ir tamsus. Kas nutiko?
- Aš esu hiperjautrus žmogus. Ir aš negaliu kurti apie tai, ko nėra. Mano gyvenime pastaraisiais metais buvo labai daug streso, problemų, akistatų su savimi. Buvo ir pergalių, ir nuosmukių. Bet kiekvieną kartą atlikdama tamsesnį kūrinį ir matydama publikos palaikymą aš džiaugiuosi – tada suprantu, kad nesu viena tokia.
- Nebijai, kad dalis klausytojų, tave pamėgusių po tokių lengvų dainų kaip „Nebijok“ ar „Aukso pieva“, nusisuks?
- Taip, po albumo „Aukso pieva“ išleidimo, buvau ant bangos. Bet tada visada aplankydavo keistas jausmas: kai gauni pripažinimą, kyla abejonė, ar tai yra taip besąlygiškai tikra. Ir ar tai yra tikslas, kurio tu siekei. Mano atveju, tikslas nebuvo gauti pripažinimą, tapti „nr. 1“ ar panašiai.
Esu sau atsakiusi: žmonių, kad ir negausioje Lietuvoje, yra labai daug, kiekvienam neįtiksi ir nepatiksi. Jeigu bandysi tai daryti, tada žmonės tikrai atsisakys, atstums. Nes tu sakysi netiesą. Tu bandėsi atspindėti juos, tuo tarpu jie laukia kažko iš tavęs paties. Jie laukia to, kaip tu matai pasaulį.
Buvo etapas, kai žmonės mane atpažindavo gatvėje, pribėgdavo, apsikabindavo. Tikrai vertinu jų norą būti artimais. Bet keldavau sau klausimą – kaip reaguoti? Esu uždaras žmogus ir galbūt jie mane ne taip suprato...
- O dabar vis dar apsikabina?
- Buvo vieną kartą neseniai – nejaukiai pasijutau, nes moteriškė taip suspaudė, kad vos netrakštelėjau.
Bet aš nesu tokia ekstravertė, kad bėgčiau pas žmogų, kai tik šis ištiesia rankas. Kita vertus, džiugu, kad Lietuvoje tai yra reti atvejai. Užsienyje yra labai daug variantų, kai žinomą žmogų tiesiog persekioja. Lietuvoje yra didelė tolerancija ir pagarba. Žmonės dažniausiai laikosi pagarbaus atstumo. Labai tai vertinu, nes labiau mėgstu stebėti viską iš šalies, negu būti pačiame centre.
O apskritai, aš tiesiog negaliu meluoti. Negaliu meluoti, kad lig šiol esu „Aukso pievos“ etape. Mano nuomone tada buvau šviesi, bet šiek tiek naivoka. Ir tai buvo prieš kiek gi metų... penkiolika?
- Aštuonis!
- (Juokiasi) Man atrodo žymiai daugiau!
Bet žinau, kad visose meno sferose penkeri-šešeri metai yra lūžis. Po jo žmogus turi apsispręsti ar toliaus eis į tą pačią pusę, ar suks į kitą. Manau, kad tie žmonės, kurie bręsdami ir tobulėdami vis tiek eina lygiai į tą pačią pusę, anksčiau ar vėliau pradeda save apvaginėti. Reikia dainuoti apie tai, kas vyksta tavo viduje, o ne tai, ką galėtum lengvai prakišti publikai.
Aš žinau, kad daina „Nebijok“ publikai patinka. Bet specialiai dėl to antros jos tikrai nerašysiu.
- Šį albumą tiesiogiai susiejai su savo mėgstamais kino filmais. Papasakok plačiau apie idėją.
- Viskas prasidėjo nuo Von Triero „Melancholijos“. Ji mane labai suerzino, sunervino, sukrėtė, nors ir nenorėjau to pripažinti. Tai filmas, kuris tave paveikia, nors tu to poveikio galbūt visai nenorėjai. Jis veikia ne tavo protą ar smegenis, o tiesiai pačias emocijas. Tie žmonės, kurie galvoja, kad Von Trieras yra genialus režisierius, mane supras. Po to filmo parašiau albume esančią dainą „So Blue“.
Iki „Metronomes“ (ankstesnis Jurgos albumas, išleistas 2011– K.V.) aš kūriau tik iš savęs. Emocijos, mintys – viską stengdavausi rasti savyje. Bet nuo to albumo prasidėjo kitas etapas, kai kūrybinę medžiagą pradėjau imti iš išorės. Pavyzdžiui, „Metronomes“ buvo apie metro sutiktus žmones – jų gyvenimų ir minčių interpretacijos.
Toliau norėjosi sieti kūrybą su filmais. Filmai mano gyvenime yra be galo svarbus elementas. Be jų negaliu išbūti. Vis norisi pasinerti į kažkieno sukurtą kitokį pasaulį, pasižiūrėti, kaip žmonės mąsto juose. Labai gerbiu filmų režisierius už tai, ką jie sugeba padaryti.
- Beveik visas albumo dainas prodiusavo Leonas Somovas, o fortepijonu daugelyje jų grojo Petras Geniušas. Kaip sekėsi bendradarbiauti?
- Mano tikslas buvo sukurti vientisą albumą. Temą jau turėjau: filmai. O tada ieškojau prodiuserio. Buvo labai sunku apsispręsti, nes su daug kuo yra tekę dirbti, ir visi buvo skirtingi ir žavūs. Bet paskui atsiminiau, kad klausydama Leono ir Jazzu daugiau dėmesio kreipdavau ne į pačią dainą, bet į jos prodiusavimą, aranžuotę. Kažkas jose buvo. Galbūt tai ir minimalistinės priemonės, bet jos mane traukė susipažinti su tuo žmogumi.
Paskambinau Leonui, pabandėme dirbti. Apėmė labai keistas jausmas: kai kuriose albumo dainose mano balsas skamba taip, kaip jis buvo įrašytas mano pačios demo versijose. Tai yra pirmas atvejis, kai buvo labai pratęsta tai, kas buvo turėta omenyje dainos pradžioje.
Dažniausiai būdavo taip, kad prodiuseriai, turėdami savo kryptį, pakeisdavo dainas labai stipriai. Šiuo atveju jos keitėsi minimaliai. Tai mane labai džiugina. Šiame etape man to labai reikėjo.
O su Geniušu mes anksčiau turėjome pasirodymą viename festivalyje. Būnant su juo scenoje apėmė geras laisvės pojūtis. Niekada jo nepamiršau ir galvojau, kad jei reikės, kad kada nors dainose kas nors grotų fortepijonu, pasikalbinčiau jį.
Taip pat šnekėjome su Leonu, kad albumas turi turėti ne tik bendrą temą, bet ir motyvą, kuris jį išskirtų iš visos masės kitų albumų. Šiuo atveju tai yra fortepijonas.
Aš esu kraštutinumų žmogus. Man reikia ir gyvybės, ir sintetikos, ir tamsos, ir šviesos. Noriu, kad tai susilietų į vieną. Kontrastai muzikoje man yra gražiausia, tokia muzika mane veikia labiausiai.
Kurdama savo muziką norėjau, kad ją išgirdęs žmogus pamąstytų. Tam reikia ir tamsių būsenų, kad jos nušviesintų gyvenimą. Žmogus, išgyvenęs skausmą, po to būna labai gražus.
- 2007 m., kai buvai apdovanota MTV kaip geriausia Baltijos šalių atlikėja, taip pat laimėjai „Baltic Song Contest“ konkursą, Lietuvoje buvai bene ryškiausia atlikėja. Kaip savo vietą Lietuvos muzikoje matai dabar?
- Matau save šalia kitų labai puikiai kuriančių žmonių ir nenoriu niekuo išsišokti. Tik, lygiai kaip ir nuo „Aukso pievos“ laikų, stengiuosi išlaikyti vieną kryptį: daryti tai, ko tau pačiam Lietuvoje trūksta ir kuo galėtum mūsų muziką papildyti.
- Per pastaruosius metus pasikeitė ne tik tavo muzika, bet ir gyvenimo būdas – dabar esi susituokusi, augini sūnų. Ar jautiesi subrendusi?
- (juokiasi) Jeigu sakyčiau, kad esu subrendusi, tai būčiau didžiausia mažvaikė, kokia tik galiu būti.
Bet kad mano charakteris šiek tiek gludinasi – taip. Nes kai tu gyveni su kitu žmogumi, taip pat maksimaliai siekiančiu savo tikslų, tenka ieškoti viduriuko tarp to, ko tu norėtum ir kas yra įmanoma, kad to žmogaus neįžeistum.
Dabar man atsiradęs toks keistas geras jausmas: buvo etapas, kai mes su Vidu neigėme: „Ne, ne, ne, žmonės tikrai nesikeičia dėl kitų žmonių.“ Bet pažiūrėjus, kas įvyko per tuos metus, aš manau, kad mes abu labai pasikeitėme.
Aš iš jo labai daug išmokau – žiūrėti į dalykus paprasčiau, visada apgalvoti prieš padarant. Ir tai, kad geriau daryti taip, kaip iš tikrųjų tau norisi, negalvojant, ką pasakys kiti. Mano atveju, būtent tai pradžioje buvo labai sunku. Bandydavau įsivaizduoti klausytoją, galvoti, ką jis norėtų išgirsti, kad jam palengvėtų gyvenimas. Bet būti vien altruistu, sau pačiam neduodant kūrybinės laisvės – manau, kad ilgai ištverti taip būtų neįmanoma. Esu dėkinga Vidui, kad jis man tai parodė.
O ką jis iš manęs išmoko, aš nežinau. Bet jis irgi yra labai stipriai pasikeitęs nuo to vaikino, su kuriuo susipažinau.
- Na taip, Vido muzika taip pat pasidarė daug tamsesnė.
- (juokiasi). Atsiprašau labai visų!
- Abu esate muzikantai, Vidas taip pat groja su tavimi koncertuose, tu kartais pritari jam jo koncertuose. Kaip išlaviruojate tarp buvimo kartu ir namuose, ir scenoje?
- Mes stengiamės nedaryti šeimyninio dueto, bet gyvenime padedame vienas kitam kiekvieną mielą dieną visais klausimais, lygiai taip ir muzikoje. Man yra labai svarbi Vido nuomonė – visada jos klausiu. Galima sakyti, kad jis kartais man padeda susidaryti galutinę savo nuomonę. Nes kai tu kuri, niekada neturi to vienintelio trūkstamo elemento: žvilgsnio iš šono į save patį. Tad jei šalia yra žmogus, kuris tave supranta, tai, be abejo, labai pagelbėja. Kad ir pasakydamas, kad žinai – gal čia dar reikėtų pagalvoti. Tada susierzini, bet eini, sėdi, galvoji. Ir kažką sugalvoji. Taip vis tiek būna geriau.
Mano nuomone, kūrybingų asmenybių bendradarbiavimas yra įmanomas tada, kai vienas iš jų yra, pavadinkime, režisierius, o kitas – aktorius. Arba idėjos sumanytojas ir idėjos atlikėjas. Kai mes pasiskirstome, kuris yra kuris, problemų nekyla.
Artimiausias Jurgos albumo „Breaking the Line“ pristatymokoncertas įvyks gegužės 9 d., Kaune, klube „Gargaras“. Vasarą Jurga su grupekoncertuos festivaliuose „Granatos Live“ ir „Karklė“.
