– Nuo balandžio 8-osios „Lietuvos ryto“ televizijoje vėl tapsite naujos pokalbių laidos – „Kitaip. Su Nomeda“ – vedėja, nors, atrodo, dar taip neseniai džiūgavote palikusi televiziją...

– Šiek tiek pabuvau be tos televizijos. Tiesą pasakius, aš labai renkuosi, kur eiti, o kur – ne. Nesu iš tų, kuriems svarbu būti toje „dėžutėje“ ar kurie gali žarstyti protingus pamokymus. Be šios veiklos galėčiau gyventi, juolab kad televizija atima daug laiko, o aš turiu begales darbų. Ne iš karto ir dabar mums pavyko startuoti. Net pagavau save galvojančią, jog gerai būtų, kad ir nepradėtume...

– Kuo jus vis dėlto pavilioja televizija?

– Vienintelis dalykas – įdomi laida. Jei žinotumėte, kiek visokių kvietimų ir siūlymų esu atsisakiusi... Pastarasis mano projektas buvo BTV laida „Skanus pokalbis“. Stengiausi daryti taip, kaip norėjosi, tik ne viskas pavyko. Tokiai laidai Lietuvoje žiūrovų – per mažai. Tačiau dėl nė vienos laidos man nėra gėda.

– Įsivaizduoju, kad pokalbių laidos vedėjui didžiausias džiaugsmas – atviri žmonės, kurie kalba it patrakę...

– Ne, didžiausias džiaugsmas – kai atveri žmogų, kuris garsėja uždarumu.

– Ar įžengusi į televiziją ilgai ieškojote to stebuklingo raktelio, atveriančio visas duris?

– Tie, kas mane pažįsta, puikiai žino, kad nesu iš tų, kurie aktyviai ruoštųsi, gilintųsi. Aš, kaip keramikė, buvau labiau kūrėja nei technologijų žinovė. Šiuo požiūriu aš slystu paviršiumi. Man įdomesnis yra rezultatas nei būdai, kaip jį pasiekti. Žurnalistikos niekada nesimokiau, jokių specialių kursų nelankiau. Kaip man pavyksta televizijoje, gali spręsti tik žiūrovai.

– Vadinasi, turite talentą kalbinti žmones...

– Galite taip sakyti, bet aš nenorėčiau antrinti, nes tai būtų gyrimasis. Tačiau į televiziją einu ne tam, kad ten atsėdėčiau pusę valandos ar daugiau ir iš to nieko nebūtų.

– Ar galite paaiškinti, kas slypi po tuo „kitaip“, kuris įrašytas laidos pavadinime?

– Mes dažnai apie žmones, net ir pačius artimiausius, turime savo nuomonę, kuriai turi įtakos keisčiausi dalykai. Dažnai ta nuomonė būna klaidinga. Tas „kitaip“ yra noras pažvelgti į žmogų šviežiu, gaiviu žvilgsniu, be jokio išankstinio nusistatymo ar priešiškumo. Pasirodo, choreografas Jurijus Smoriginas, kaltinamas storžieviškumu, ir aktorė Larisa Kalpokaitė, vaidinanti valdingas moteris, jaunystėje buvo nedrąsūs, drovūs žmonės, nors taip apie juos vargu ar kas gali šiandien pamanyti.

– Tad jūs žūtbūt stengsitės įrodyti, kad ir blogiukai gali būti geri, o „geriečiai“ – blogi?

– Man nereikia to įrodinėti. Neturiu tokios ambicijos. Taip pasaulis surėdytas: patys tyriausi žmonės turi tamsių minčių, kaip ir didžiausi budeliai gali turėti gražių bruožų. Įdomi ta dvasios anatomija... Aš J. Smorigino klausiau, ar iš tiesų vienas iš jo bruožų yra grubumas. Jis nevienareikšmiškai atsakė, kodėl taip elgiasi.

– Kiek metų jūs jau esate televizijoje?

– Man tai labai sunkus klausimas. Aš neatsimenu, nei kada ištekėjau, nei kada į televiziją atėjau... Manau, kad tikrai daugiau kaip dešimt metų.

– Ar tiek laiko išdirbus televizijoje kiekviena laida jums dar yra stresas?

– Patys filmavimai man nėra stresas. Nerimauju tik pradėdama naują laidą, kol nežinau, kaip ji atrodys, kokia bus jos struktūra, ar ji turės „stuburą“... Esu reikli sau ir to paties laukiu iš aplinkos.

– Televizijos lemtas žinomumas jums labiau padeda ar trukdo?

– Priklauso nuo situacijos. Kai būnu turgelyje, labai padeda, o kai kavinėje su kokiu nors vyru – trukdo. Visai kas kita užsienyje: ten mane priima be jokių jausmų.

– Ar jums patinka toks dėmesys?

– Aš jo jau nepastebiu. Draugė, su kuria anądien buvau teatre, sakė, jog su manimi daugiau niekur neis, nes ji nebegali ištverti tų varstomų žvilgsnių. O aš jų nebematau.

– Ar įsipareigodama televizijai pajuntate, kad tai suvaržo jūsų kūrybinius polėkius?

– Bet koks darbas atima laiko iš kito darbo, kaip ir visi darbai sumažina galimybes atsiduoti artimiesiems. Ypač jeigu tą darbą dirbi ne bet kaip. Man negaila laiko, kurį skiriu laidai. Svarbiausia – ją gerai parengti. Man tik gaila laiko televizijos renginiams, „piariniams“ projektams. Stebuklų su naująja laida nepadarysime... Stebuklai vyksta ne televizijos ekrane, o gyvenime.

– Ar šiandien jūsų gyvenime daug veiksmo?

– Per daug... Dažnai važinėju į keramikos fabriką Panevėžyje ir ten lipdau. Man ten labai gera – visi gyvybiniai elementai įkraunami... Tik vakar grįžau visa išsekusi, nes tris dienas draskiausi ir dar nebaigiau. Jaučiausi kaip Elenytė, kuri savo broliams, juodvarniais lakstantiems, iš dilgėlių mezgė megztukus, ir neužteko jų paskutinei rankovei... Vis dar užsiimu piešimu ant kavos puodelių. Mane šis užsiėmimas atrado pats. Pas mane susirenka moterų, ir mes kartu kuriame. Visi namai prisipildo ypatingos atmosferos. Atrodo, kad ore sklendžia ta laukinė moteris, moteris-vilkė... Dabar aš gyvenu žavingame bute, puikioje Vilniaus senamiesčio vietoje...

– Dar visai neseniai džiaugėtės gyvenimu kaime...

– Aš ir dabar džiaugčiausi, jei gyvenčiau kaime.

– Ar šiemet iš kaimo su vaikais persikėlusi į miestą pajutote, kad čia laikas tarsi greičiau bėga?

– Man visur laikas bėga greitai. Viena draugė net sakė, kad mano kaimo vadinti kaimu liežuvis neapsiverčia: kaimas yra tada, kai tualetas – gale lauko, o ne vidury namų. Tiesa, ramybės ten buvo daugiau, bet to lėkimo – taip pat daugiau, nes tekdavo sugaišti daugiau laiko, kol pasiekdavai, kur reikia. Ir čia, ir ten yra savų pranašumų ir trūkumų. Kol man pavyksta atsirasti ten, kur noriu, – nuostabu.

– Ar šiandien esate tokia, kokia norėjote būti vaikystėje?

– Žinau, kad dabar norėčiau būti geresnė, tolerantiškesnė, ne tokia cinikė, išsaugoti mergaitiškumą, nuostabą akyse, išlikti visada laukianti stebuklo. Aš nuo mažens buvau svajotoja. Man gražu, kai moterys, nepriklausomai nuo to, kiek joms metų, svajoja. Bijau kategoriškų žmonių, kurie jaučiasi viską žiną, neleidžia ginčytis, nemoka keistis nuomonėmis... Aš norėčiau būti atvira sau, išsaugoti tą minkštumą... Man visą laiką pasidaro baisu, jei savyje pastebiu valdingumą. Nepatinku sau tokia.

– Kokia didžiausia jūsų silpnybė?

– O, jeigu ji būtų viena!.. Valdingumas, mano plepumas... Silpnybe galima laikyti ir temperamentą, kuriam leidžiu siautėti mindama automobilio akceleratoriaus pedalą. Mano buvęs vyras anądien man priminė, jog Nomedai svarbu ne nulėkti nuo taško A iki taško B, o tai, kad jos niekas neaplenktų. Manyje yra ir narcisizmo, ekshibicionizmo – savybių, kurios nepuošia žmogaus, bet gal su laiku pranyks...

– Kas jus labiausiai gąsdina gyvenime?

– Niekas manęs negąsdina. Vaikystėje sapnuodavau baisius sapnus, bet nuo tam tikro amžiaus – jokių košmarų, jokių baisybių, viskas tik gražu. Gal dėl to, kad aš mirties visai nebijau, nepykstu, niekada neprašiau pagalbos, baimės irgi nejuntu. Vaikystėje be galo bijojau tamsos, net kojas nuo lovos bijodavau nuleisti, kad kas nors nepastvertų. O kai užaugau, net keramikos fabrikėlyje viena tamsoje nesibaiminu pasilikti. Gal truputėlį baiminuosi vaikiškų ligų, kad mano artimiesiems nebūtų blogai. Mane gąsdina ne mirtis, o senatvė, kai esi priklausomas nuo kitų, negali priimti jokių sprendimų.

– Ar jaučiatės gerai pažįstanti save ir esate tikra, kad nepadarysite nieko netikėta?

– Esu tikra, kad aš savęs nepažįstu. Gyvenimas man buvo mestelėjęs tokių išbandymų, tokių situacijų, kad pati likau ne kartą nustebusi, ir nebūtinai maloniai.

– Kokia buvo vertingiausia pamoka jūsų gyvenime?

– Jų buvo daug. Kai kurių net neatsimenu, jos vingiais įsirėžė pasąmonėje, kai kurias galėjau suvokti. Kol negauni į užpakalį, tol gali linkčioti, kad supranti, bet tik išgyvenęs gali pasakyti, jog tikrai suvokei. Aš esu ta kvailė, kuri mokosi iš savo patirties. Turi kažką patirti, kad padarytum išvadas.

– Ar menate akimirką, kai jautėtės pats laimingiausias žmogus pasaulyje?

– Atvirai sakant, aš ir dabar taip jaučiuosi. Mano gyvenimo landšaftas buvo gana lygus: tvenkiniai, kalneliai, medžiai, paukšteliai... Dabar jis tapo labiau kalnuotas, jame išryškėjo ir bedugnės, ir viršukalnės... Prasmės gyvenime aš niekada nemačiau ir tokių dalykų nesupratau. Gyvenimo prasmės paieškos labiau kamuoja jaunystėje, dabar – ne. Aš mėgstu tas prasmes išsigalvoti. Kiek prisigalvoji, tiek ir turi. Norėčiau rasti daugiau laiko rašymui.

– Jūsų knygelė „Lėlė“ sulaukė didelės sėkmės... Ir vėl rašytumėte vaikams?

– Ta mano knygelė sulaukė netikėtos sėkmės, buvo apdovanota ir Lietuvoje, ir užsienyje – Miuncheno bibliotekos buvo įrašyta tarp 250 geriausių pasaulio kūrinių vaikams. Negaliu tuo patikėti. Džiugina nežmoniškai. Gaila, tai nelabai kam įdomu Lietuvoje. Apie mano skyrybas visi norėtų pakalbėti, o tokie dalykai – mažai kam įdomūs. Todėl pati apie tai sakau. Man apmaudu, kad apie savo kultūros žmones mes mažai ką žinome, užtat žinom, kokios spalvos yra popžvaigždžių tualetai...

– Atradusi laiko kūrybai, bandytumėte pakartoti „Lėlės“ sėkmę?

– Jau ne kartą sakiau, kad liautųsi teikti įvairius apdovanojimus. Juk taip aukštai iškėlus kartelę, paskui baisu ko nors panašaus imtis. Turi pajusti, kad galėtum parodyti. Rašinėju, gal pati save dar nustebinsiu. Turiu vieną bręstančią idėją. Manęs laukia itin įdomi kelionė. Jei bus tokia, kokios tikiuosi, gali „nusėsti“ kokiuose nors užrašuose.

– Kas jums suteikia daugiausia energijos?

– Mano pačios požiūris. Nežinau, gal jis paveldėtas... Man turi būti įdomu, gera, man turi patikti. Aš įgaunu energijos ir bendraudama. Kai kūrėme pirmą laidą, džiūgavau tarsi mažas vaikas, matydama, kaip atsakingai dirba visi komandos nariai. Laidos vedėjas – dar ne viskas. Didelė atsakomybė gula ir ant kitų kūrėjų pečių. Kai visi su atsidavimu pluša, man tai suteikia energijos, tarsi pakylėja tolesniam siekiui. Kai nusibosta vienoje vietoje, tada maunu į kitą. Man reikia įvairovės, keisti veiklas, kad būtų smagu. Štai dabar grįšiu į savo keramikos dirbtuvėlę, paskui parvažiuosiu iš Panevėžio ir gaminsiu maistą...

– Esate ištikima kokiai nors vienai pasaulio virtuvei?

– Apskritai nepriklausau jokiai religijai. Tas pats pasakytina ir kalbant apie mitybą. Man patinka įvairus maistas, nėra to, ko aš nevalgau. Be galo mėgstu gaminti. Kai nuvažiuoju į parduotuvę, turiu susivaldyti, kad neprisipirkčiau daugiau, nei reikia. Tiesa, man nepatinka greitasis maistas. Nemėgstu nei bulvių traškučių, nei mėsainių. Skanu tik namie gaminti mėsainiai.

– Jeigu stebuklingu būdu atsidurtumėte ant 18-ojo gimtadienio slenksčio, kokius patarimus norėtumėte sau išsakyti?

– Jokių. Neapsaugosi žmogaus nuo patirčių. Visiškai dėl nieko nesigailiu. Mano gyvenimo užtektų kokiems penkiems žmonėms. Jis – pats gražiausias. Tikiuosi, dar turėsiu gražių patirčių. Pasaulis man gražus, ir jis man šypsosi... Kažko ypatingo linkėti sau ar apsaugoti save nenorėčiau. Mylėti reikia tik taip, kaip paskutinį kartą, daryti kokį nors darbą – taip, kad atrodytų, jog daugiau neturėsi galimybių, rašant – daugiau braukyti, nes turi būti kuo geriau... Reikia ieškoti kuo didesnės bei platesnės veiklos ir – svarbiausia – nebijoti apsijuokti. Jei bijosi apsijuokti, greičiausiai nedarysi nieko. Dažnai matau, kad žmonės, kurie turi potencijos, talentų, neturi drąsos. Liūdna. Jauniems žmonėms reikia leisti svajoti. Tai visuomet pabrėžiu ir savo vaikams.

– Jums visuomet užteko drąsos?

– Nepasakyčiau. Ilgai nesiryžau išleisti knygelės. Grafomanija mane gąsdina. Man buvo baisu, kad neužterščiau eterio. Nesu tikra, kad to nepadariau, bet manau, kad drąsos turiu šiek tiek daugiau nei statistinis lietuvis. Būna žmonės orkestrai ir žmonės balaganai... Tai čia apie mane...