Dominykas Vaitiekūnas veiklos stoka tikrai negali skųstis. Kaip renginių vedėjas išgarsėjęs, šokių projekte „Šok su manimi 2012“ nugalėjęs ir dabar televizijos laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ vienu iš vedėjų dirbantis aktorių grupės „Liūdni slibinai“ narys tikina, jog ateityje svajoja neprarasti puikios figūros ir atrasti širdžiai mielą darbą.

- Esate kilęs iš Panevėžio, ten prasidėjo ir Jūsų kūrybinis kelias, ar dažnai sugrįžtate į gimtąsias vietas? Kaip Jūsų akimis pasikeitė Panevėžys?

- Labai sunku būtų įvertinti miesto pokyčius, nes 2006 - aisiais metais baigęs mokyklą persikėliau į sostinę ir į gimtąjį miestą užsuku profesiniais tikslais ar aplankyti man brangių žmonių. Geografinė vieta didelės įtakos ir svarbos mano gyvenime niekada neturėjo, priešingai nei patirtys ir žmonės. Patirtys įrašytos mano sąmonėje, na, o su svarbiausiais savo gyvenimo žmonėmis nenutraukiau kontakto net ir palikęs gimtą miestą.

- Viename interviu esate minėjęs, kad vaikystėje tikrai nenorėjote būti aktoriumi? Apie kokią ateities profesiją svajojote?

- Labai mėgau gyvūnus ir svajojau būti veterinarijos gydytoju, tačiau gyvenimo keliai ir klystkeliai atvedė mane į sceną, kuri taip pat žavėjo nuo vaikystės. Tai veterinarinės svajonės taip ir liko pradinių klasių suole.

- Vis dėlto baigėte vaidybos studijas, suvaidinote daugelyje spektaklių, gavote Vytauto Kernagio vardo stipendiją... Galbūt turite savo aktoriaus idealą, į kurį stengiatės būti panašus?

- Yra tikrai daug talentingų aktorių, bet nei į vieną nesistengiu būti panašus. Vienu metu daugybė profesinių idealų ėmė dužti susidūrus su profesine realybe, o aktoriais, kaip žmonėmis žavėtis labai pavojinga. Labai dažnai jie nebūna tokie žavūs, kaip jų įkūnijami sceniniai personažai.

- Esate sukūręs vaidmenis vaidybiniuose ir dokumentiniuose filmuose, vaidinate teatro grupėje „Trupė liūdi“, teatruose „Domino“ ir „Keistuolių teatras“, atrodo, aktoriaus profesija Jums tinka ir patinka. Kokius savo profesijos pliusus ir minusus įžvelgiate?

- Kaip aktorius nesijaučiu turėjęs tiek daug patirties, kad galėčiau išsamiai analizuoti savo, kaip aktoriaus, pliusus ir minusus. Vis tik šiuo metu mano profesiniame gyvenime teatro likę labai nedaug ir vis tik panašu, kad mano profesinis kelias suka pramoginio žanro link.

- Kartu su kurso draugais įkūrėte grupę „Liūdni slibinai“, kuri ne tik kad sparčiai išpopuliarėjo, bet tapo rimta konkurente senosioms Lietuvos scenos žvaigždėms. Ar tikėjotės tokio populiarumo?

- Na, į šį klausimą, manyčiau derėtų atsakyti ne man vienam. Asmeniškai aš, prieš keletą metų būčiau pasukiojęs pirštą apie smilkinį, jei kažkas būtų sakęs, jog didžiulėje arenoje teks lipti atsiimti apdovanojimo, kuris galėjo atitekti Selui, bet buvo paskirtas mums.

- Iš kur semiatės idėjų naujiems dainų tekstams?

-Galbūt nustebsite, bet semiamės iš knygų ir gyvenimo.

- Visoje Lietuvoje labiausiai išgarsėjote po šokių projekto „Šok su manimi“, kuomet užlipote ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio. Ar netrūksta šokių šiuo metu? Ką dalyvavimas projekte Jums suteikė?

- Šokių trūksta, tik gyvenimo aplinkybės neleidžia man šiuo metu šokti. Planuoju artimiausiu metu šokti tik su parašiutu. Dalyvavimas šokių projekte man suteikė neįkainojamą kūrybinę, šokių, bendravimo patikrtį, išplėtė mano socialinio bendravimo ratą, atnešė naujų pažinčių, patirčių, suvokimų, raumenų skausmo ir piniginį prizą.

- Teatras, kinas, muzika, šokiai, renginių ir televizijos laidų vedimas... Kaip viską spėjate?

- Bandau kažkaip suspėti ir visko nedaryti vienu metu.

- Kokia veikla Jums labiausiai patinka? Kur save įsivaizduojate po 20 metų?

- Na, man tikrai nuoširdžiai patinka įvairi sceninė veikla. Žinoma, skirtinga veikla teikia skirtingus malonumus. O įsivaizduoti man labai sunku save į po dvidešimties metų. Tikiuosi nebūsiu nutukęs ir dirbsiu savo mylimą darbą.

- Turite patirties įvairiose srityse, kaip manote, kaip savo gyvenimo kelią geriausia atrasti jaunam, vos mokyklą baigusiam žmogui?

- Nebijoti avantiūrų, aklai neklausyti tėvų, mokytojų, aklai nepaisyti visuomenės normų ir atidžiai klausyti savo dūšios.