- Pastaruoju metu ne tik koncertuojate, bet ir intensyviai vaidinate. Kuriate vaidmenį spektaklyje „Langas į parlamentą“ bei miuzikluose „Tadas Blinda. Pradžia“ ir „Paryžiaus katedra“. Kuo skiriasi vaidyba spektakliuose ir miuzikluose?
- Spektaklyje „Langas į parlamentą“ mano vaidmuo buvo pirmasis, kuriame nereikėjo dainuoti. O miuziklai yra unikalūs ir įdomūs tuo, kad juose persipina ypač daug kombinacijų – reikia tinkamai sudainuoti, mokėti melodijas, būtina perteikti ir tinkamą vaidybą, tekstus, intonacijas.
- Vaida, pati esate „Domino“ teatro atstovė. Kuo šis teatras Jus pačią sudomino?
- Tai visiškai kitoks teatras. Apie šį teatrą galėčiau gražiai kalbėti ir kalbėti. Tai teatras, kuris manimi pasitikėjo, leido man išmėginti jėgas. Jame jaučiuosi labai gerai. Teatras – tarsi narkotikas, kuris užburia. Teatre galiu „išeiti iš savęs“, įsijausti į personažus ir būti tokia, kokia nebūnu gyvenime.
- Ar sudėtinga įsikūnyti į skirtingus vaidmenis?
- Tai yra taip faina! Man tai – neįkainojama patirtis. Kol kas tai yra didžiulis atradimas ir smagiausia, ką esu patyrusi.
- Teatre dirba daug talentingų ir profesionalių aktorių. Ar nejuntate tarpusavyje konkurencijos?
- Tikrai ne. Visi esame labai draugiški vieni kitiems, puikiai sutariame. Iš aktorių mokausi labai daug. Kartais net einu į repeticijas, į kurias man nereikia eiti ir žiūriu, kaip kiti repetuoja. Tokiu būdu stengiuosi kiek įmanoma daugiau įsisavinti, įsiklausyti ir išmokti. Ir, beje, galiu pasidžiaugti, kad mano draugai, scenos profesionalai, man sako, kad nuolat tobulėju ir kaskart vaidmenis atlieku daug geriau.
- Kieno kritika Jums svarbiausia?
- Atkreipiu dėmesį į visų kritiką. Man svarbu ir žiūrovų, ir kolegų, ir draugų nuomonė. Kai kuriuos patarimus atmetu, tačiau daugelis lieka atmintyje ir, esant reikalui, jais pasinaudoju. Ypač džiaugiuosi, kad visoje Lietuvoje turiu labai daug gerbėjų, kuriuos myliu ir branginu.
- O pati esate savikritiška?
- Savikritiškumas yra pagrindinė mano bėda. Tai supratau kaip tik tada, kai manęs ilgą laiką nebuvo viešumoje. Tada kritika mane buvo ypač užgožusi. Jaunystėje buvo laikas, kai mane norėjo sumaišyti su žeme ir aš visa tai priėmiau kaip pasaulio pabaigą. Dabar esu labai stipri ir suvokiu, kad tie dalykai vyko sąmoningai – dėl didžiulės konkurencijos.
- Tačiau laikas Jus užgrūdino?
- Taip, su laiku ateina išmintis. Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. O nužudyti mane norėtų labai daug kas (šypsosi). Tačiau aš labai džiaugiuosi, kad aplink mane yra daug žmonių, kurie mane myli, palaiko ir padeda eiti tuo nelengvu kūrybiniu keliu.
- Vaida, pristatykite plačiau miuziklą „Paryžiaus katedra“. Kuo jis įdomus ir svarbus yra Jums pačiai?
- Šis miuziklas gyvuoja Lietuvoje apie penkerius metus, o tai Lietuvoje yra labai daug! Mano įkūnijama moteris yra Fleur de Lys – labai turtinga ir aikštinga dama, kuri turi viską ir yra įsimylėjusi vaikiną, vardu Febas.
Perskaičiau dar kartą Viktoro Hugo romaną „Paryžiaus katedra“ ir supratau, kad Fleur de Lys nėra tokia aikštinga ar piktavalė. Kaskart, atlikdama tam tikrus vaidmenis, į juos įsigilinu ir atrandu naujų bruožų ir interpretacijų.
- Kaip sutariate su miuziklo režisieriumi Ramūnu Marcinkum?
- Mūsų santykiai ypač draugiški. „Domino“ teatre visi sutariame labai gerai ir, mano manymu, tai lemia puikius rezultatus.
- Kaip manote, kur slypi miuziklo „Paryžiaus katedra“ populiarumo paslaptis?
- Manau, kad geras rezultatas susideda iš daugelio dalių – ypatingos muzikos, apšvietimo, aktorių darbo, vokalinių sugebėjimų.
Daugiau straipsnių apie Lietuvos garsenybes – naujausiame nemokamo žurnalo „Mieste“ numeryje