- Pirmiausia papasakokite apie išvaizdos metamorfozes.
- „Kaltas“ mano charakteris ir impulsyvumas, todėl dažniausiai eksperimentuoju su savimi. Jei atvirai, jau senokai kapsėjo tokia nedidelė įtaka: mano draugas Deivydas, pavartęs senas nuotraukas, vis pasakydavo, kad jam esu gražesnė tamsiaplaukė. Ko tos moterys dėl vyrų nepadaro! Be to, vienu metu per daug nušviesinau garbanas ir plaukai atrodė „pavargę“, todėl juos nurėžiau… Tačiau su tokia savimi nesusigyvenau. Pasižiūrėjusi iš šalies supratau, kad veidas ne mano, nesijaučiu savimi. Kai ilgokai pavargusi meistrė pagaliau išgavo man patinkančią rusvą spalvą, parėjau namo ir pamojavau sau veidrodyje – sveika sugrįžusi. Turbūt moterims daug svarbiau patikti sau.
- Kaip draugas reagavo, kai namo vėl grįžote šviesiaplaukė?
- Galiausiai kaip visi vyrai jis pareiškė: „Tu gi man visokia graži…“ Iš tiesų pati esu kalta, visą laiką manyje gyvena mažiausiai keturios skirtingos moterys, ir daug kas priklauso nuo tos dienos būsenos ar nuotaikos. O gal pasikeitimai buvo susiję su tuo, kad jaučiausi labai išvargusi. Praėję metai buvo ypač sunkūs.
Sako, tie Beždžionės metai visiems raudoną užpakalį parodė, bet man atkišo tiesiai prieš nosį. Ir skyrybos, kai teko daug kam ryžtis, ir nerimas, kokią tai padarys įtaką sūnui, ir kiti santykiai. Prasidėjo jie nuo didelės aistros, bet paskui ėmė lįsti įvairiausi dalykai, prie kurių teko taikytis. O aš nesu sulankstoma kėdė, kurią nunešei į rūsį, o prireikus vėl išlankstei ir pastatei, kur nori. Dažniau verčiu kitus prie manęs derintis. Tais metais ir sveikata labai sušlubavo, plaukai nukentėjo, atsirado apsauginis kelių kilogramų kailiukas. Labiausiai nenorėjau bendrauti su žurnalistais ir rodytis viešumoje… Jaučiu, kad gerai elgiausi: ir nuo manęs visi pailsėjo, ir aš atsipūčiau, pabudau kupina energijos.
- Gyvenimas grįžo į savo vėžes?
- Savaime niekas nepasikeitė. Vieną gražią dieną, iškart po Naujųjų, sausio antrąją, susimąsčiau, kas bus toliau. Užsispyriau ir per mėnesį susitvarkiau išvaizdą bei sveikatą. Supratau, kad svarbiausia – per dvylika scenoje praleistų metų pagaliau šalia manęs yra žmonės, kuriais galiu pasitikėti. Auksarankiais vadinu savo siuvėjas, batsiuvį Boleslovą, kurie įgyvendina beprotiškiausias idėjas, masažuotoją, kuri pastato mane ant kojų. O kur dar šokėjėlės – mano braškės, pupos, uogos! Kad per tuos metus daug pasiekiau, pagalvojau tada, kai priėjusios dvi paauglės paklausė, ar galėtų mane apkabinti ir pabučiuoti, nes labai joms patinku. Man tai labai daug. Ir kai sūnus pasako: „Aš tave myliu, tu geriausia mano draugė“.
- Nuo išsiskyrimo su vyru jau praėjo pusantrų metų…
- Oficialios skyrybos, prisipažinsiu, vis dar neįvyko. Norime išsituokti civilizuotai, draugiškai, todėl reikia, kad abu būtume Lietuvoje. Kol kas Darius gyvena Čekijoje. Na, ir aš jo labai nespaudžiu, žinau, kad tai skausminga, be to, nedega. Kaip gražiai susituokėme, taip ir išsiskirti norisi taikiai, kad neliktų nuoskaudų.
- Šis jūsų žingsnis nebuvo impulsyvus ir karštakošiškas?
- Viskas galėjo būti ir kitaip, bet… Nuo vaikystės buvome pažįstami, kieme jis mane tampydavo už kasų ir pravardžiavo „arbūzgalve“. Vėliau, jau būdami paaugliai, netyčia susitikome Nidoje. Pamenu, būriau jam kortomis ir prašiau surašyti visų draugių vardus. Žiūriu – sąraše nė vienos Gintarės… Po daugelio metų Darius vėl pasirodė mano gyvenime. Labai keistu metu. Man devyniolika, populiarumas didėja, begalė gerbėjų ir draugų, o tu naiviai, kaip maksimalistė kažko ieškai – gyveni tarsi nuo „lenciūgo“ nutrūkusi. Nenusitąsiau, nepradėjau rūkyti, iki šiol alkoholio geriu labai nedaug, tačiau viliojo bohemiškas bendravimas, pažintys. Darius pasirodė tada, kai toks gyvenimas jau buvo pabodęs. Mačiau, kad tai tik paviršius, „tūsinimasis“, makaronai, o tikros draugystės nėra.
- Pasiilgote ramybės, galbūt norėjote šeimos ir vaikų?
- Atvirkščiai: blogai, kad mums tai nutiko labai greitai… Dabar su pašaipa žiūriu reklamas, pristatančias kontraceptines priemones… Man tai nepadėjo: kai pajutau, kad laukiuosi, ištiko šokas. Pažįstami mes lyg ir seniai, bet dar net mėnesio nebendraujame! Be to, pastebėjau, kad bus sunku – Darius ne iš mano pasaulio. Tada pirmą kartą susimąsčiau: ar tik man nebus nuobodu, nes jis per geras žmogus, per daug mane myli. Dar tas nėštumas, vedybos… Tik kelios dienos po vestuvių aprimau. Susižvalgėme: žiedai užmauti, bučiuojant kryžių kunigas dantų neišbaladojo, vadinasi, reikia gyventi… Kurti šeimą.
- Iš senų straipsnių atrodė, kad buvote ideali pora.
- Tokia ir buvome. Pirmus trejus metus tikėjau, kad viskas susitvarkys, ir šalia savęs neįsivaizdavau kito žmogaus. Darius gal net per daug nuolaidžiavo, mano minusus vadino pranašumais. Dar ir dabar didžiuojuos, kad toks vyras mane mylėjo. Tačiau aš – vulkanas! Man reikia išsiveržimų, kuriuos sukelia žemės drebėjimai. Tačiau kaip nedrebino manęs niekas, taip nedrebino. Gimė sūnus Naglis. Jaunam, aistringam vyrui reikėjo ne tik draugės. O aš buvau šalta. Buvau jo sūnaus mama, tačiau ne ta, kuri mylėtų jį kaip vyrą. Draugės neleis sumeluoti, kad visus penkerius metus labai stengiausi ir įtikinėjau save: šalia toks žmogus, na, kodėl aš jam nieko negaliu duoti?! Laikui bėgant supratau, kad Darius vertas tikros moters, kuri juo rūpintųsi, mylėtų, dovanotų visą švelnumą ir aistrą. Kai apsisprendžiau skirtis, pasižadėjau nebeskubėti, pagyventi viena, suprasti, ko noriu. Bet staiga tarsi iš dangaus nukrito kitas žmogus…
- Gal vis dėlto jūsų gyvenime pasirodęs Deivydas tapo tikrąja skyrybų priežastimi?
- Tikrai, ne. Jei tai būtų tiesa, neslėpčiau. Sprendimas jau buvo priimtas, laukiau tik kol Darius grįš, kad pasakyčiau jam viską į akis. Tačiau pasirodęs Deivydas įvykius paskubino. Dabar net džiaugiuosi, kad apie skyrybas pranešiau telefonu. Beje, Čekija mus ir suvedė, ir išskyrė: ten pradėjome Naglį, ten stažuodamasis jis ir išgirdo apie mano apsisprendimą. Nepateisinu apgaulės šeimoje, neištikimybės, kaip sako: ne dėl meilės, o dėl sveikatos. Per tuos penkerius metus Darius – išvaizdus, aukštas karininkas – tikrai patyrė nemažai pagundų. Tačiau žinau, kad ir jis, ir aš buvome ištikimi. Atsiradus Deivydui, įsiplieskė aistra, bet, prieš leisdama sau į ją pasinerti, pranešiau vyrui apie skyrybas ir tai, jog mano gyvenime yra kitas žmogus. Ačiū Dievui, greitai atsirado, kas jį paguodžia. Darius ir dabar su ta moterimi – čekų karininke.
- Nepavydite? Nesigailite, kad atsisakėte tokio vyro?
- Matau, kad gerai pasielgiau pirma žengusi tokį žingsnį: buvęs vyras pagaliau laimingas. Norėčiau tik, kad Darius kuo greičiau susitvarkytų gyvenimą ir dažniau matytųsi su sūnumi. Nagliui jo reikia, siena prie vaiko lovos nukabinta šeimos nuotraukomis. Jį mylintys žmonės visada šalia, nesvarbu, kad kasdienybė yra tik su manimi ir kalaite Troja.
- Ką Deivydas atnešė į jūsų gyvenimą?
- Buvau be galo pasiilgusi aistros. Man 26-eri, bet tik dabar galiu pasakyti, kad pagaliau subrendau būti moteriška. Vėjavaikė, matyt, liksiu iki mirties, tačiau suaugau kitokiems santykiams, meilei. Iš pradžių stengiausi būti labai gera: keldavausi septintą ryto, kad ant varškės užpilčiau jogurtuko ir išvirčiau skanios kavos. Paskui išsiaiškinau, kad kavos jis visai nemėgsta ir varškę valgo sausą. Tačiau jam buvo malonu, o man smagu būti gerai. Nors nesu tokia, tik labai stengiausi. Norėjosi ne tik imti, bet ir labai daug duoti. Iš pradžių ir Deivydas labiau stengėsi. Atrodė, kad pagaliau turiu viską. Bet vulkano išsiveržimai buvo pernelyg dažni. Per daug ambicijų ir aistrų sukilo, pradėjome kariauti, kuris stipresnis.
- Dėl ko nesutapdavo nuomonės ir kildavo žemės drebėjimai?
- Jis nesuprato mano darbo, nes yra nusiteikęs prieš lietuvišką muziką ir atlikėjus. Ne ką tegaliu padaryti, nors mano požiūris į sportininkus, susipažinus su juo, labai pasikeitė. Matyt, moterys ne tokios kategoriškos. Dažniausiai man norisi įrodyti savo, jam – savo. Kita vertus, tokie saldūs paskui būna susitaikymai… Tačiau esu skaičiusi, kad toks gyvenimas, kaip ir nuobodulys, taip pat vargina. Aštrūs kampai turi apsigludinti, santykiai rutuliotis, peraugti į kitą lygmenį. Mes per ilgai užgaišome trypčiodami, todėl nusprendėme truputį atsikvėpti. Supratome, kad jei ir toliau taip, vienas kito nebenorėsime matyti. Aistra, kuri iki šiol yra didelė, turi peraugti į ką nors rimtesnio. Meilė taip pat yra: jaučiu, kad Deivydas mane myli.
- O jūs?
- O aš šiuo metu bijau taip drąsiai teigti. Jausmų tikrai yra, tik nenoriu jų supainioti, apsigauti kaip pirmą kartą. Jei liksime kartu, žinokite, kad iš didelės meilės. Bet dabar nenoriu priimti sprendimų: jokių greitų sužadėtuvių ar vedybų.
- Jau būta tokių kalbų?
- Aišku. Bet nenoriu skubėti. Mano sprendimai vis būna impulsyvūs, o jau reikėtų pradėti gyventi kaip subrendusiai moteriai (nusikvatoja). Nebenoriu nei Deivydo keisti, nei savęs dėl jo laužyti.
- Nebegyvenate kartu?
- Normaliai niekada ir negyvenome. Tik bandėme, ar pavyks susitvarkyti su buitimi. Bendrą gyvenimą palikome ateičiai. Tada, kai turėsime nedidelį namuką, kurį kartu įsirengsime. Yra tokia graži svajonė. Beje, Deivydas gan ilgai pratinosi prie spalvotos mano buities. Jis niekaip nesuprato, kodėl man būtinai reikia tik ryškiaspalvės šluotos, juk ja dažniau šluoti ir tvarkyti nepadėsiu… Po kurio laiko, pamenu, jau ėmė stebėtis, kai atidaręs spintelę pamatė paprastą rudą šiukšlių dėžę.
- Kaip Nagliui paaiškinote, kad draugas namuose bus retesnis svečias?
- Mes dažnai matomės, kai koncertuoju, jis pabūna su Nagliu. Sūnus apskritai labai protingas, daug ką supranta pats ir dar mane pamoko. Kartą įsitaisė lovoje ir ėmė pasakoti apie savo mylimąją iš darželio. „Aš jai į ausį pakuždėjau, kad myliu“. – „O ji tau?“ – „Nesakė. Bet, aišku, kad myli“. – „Iš kur žinai?“ – „Mama, kaip tu nesupranti: ji juokiasi ir iš linksmų mano kalbų, ir nejuokingų! Žinai, mama, o kitos darželio mergaitės keistos: jos mane vaikosi ir šūkauja, kad pagaus, prispaus ir išbučiuos. Tos tai man labai nepatinka“. – „O tavo mergaitė kokia?“ – „Ji visada linksma, šypsosi. Nemėgstu tų, kurios vis prašo, bet pačios niekuo nesidalija“. Štai jums ir pamoka: vyrų spausti prie sienos negali, nieko nedavus tik imti irgi negali, vyrą visada turi palaikyti ir būti linksma. O kad myli, reikia leisti suprasti kitaip, o ne kas minutę karksėti: „Aš tave myliu…“
- Ką draugas mėgino jumyse pakeisti?
- Turbūt impulsyvumą, nepastovumą. Tiksliau, pati bandžiau keistis. Bet dėl jokio vyro man tai nepavyko. Gerai, kad turiu draugių, kurios priima mane tokią, kokia esu. Beje, Deivydui nelabai patiko tokia bičiulystė, atviras mūsų bendravimas. Tačiau moterims būtina kalbėjimosi reabilitacija. Geriausias psichologas – nemokamas pokalbių su drauge seansas.
- Spėju, kad pertraukos norėjote jūs…
- Norėjau pabūti viena. Pritrūkau erdvės. Jei jau pasineriu į savo veiklą, kūrybą, visą laiką turiu skirti tik tam. Kad mūsų santykiai nenukentėtų, paprašiau sau trupučio erdvės.
- Kaip jis reagavo?
- Normaliai, pats jautė negerumus. Juk viskas nutiko ne vieną gražią dieną: kalbėjomės, neslėpiau, kas viduje kirba. Ir Deivydui dabar sudėtingas laikas: reikia susitvarkyti darbo, karjeros, sporto reikalus. Jis ir taip dėl manęs atsisakė daugelio varžybų, kur galėjo nemažai pasiekti, kelionės į Ameriką. Noriu, kad jis ir savo gyvenimą turėtų. Pati mėgstu laisvę ir noriu jos duoti kitiems.
- O jeigu santykiai galutinai nutrūks?
- Vadinasi, niekas nebūtų padėjęs. Tai tarsi mūsų jausmų išbandymas. Šįkart noriu būti tikra.
Nepagalvojate: jeigu tiek kliuvinių ir nesutarimų, gal šis žmogus vėl ne jūsų?
- O gal jam esu ne TAS žmogus? Pagaliau meilė yra vienokia, kai tau šešiolika, kitokia 26-erių ir, kas žino, kokios norėsiu dar po dešimties metų. Kol kas Deivydas man yra TAS žmogus, o kaip bus paskui – nežinau. Visą gyvenimą mane mylėjo šaunūs vyrai, nors ir nepanašūs… Tačiau tobulų nėra ir nėra prasmės jų ieškoti. Geriau koks truputį kreivesnis. Man nuolat taip nutinka: jei perku daiktą, būtinai turės kokį broką, net naujutėlaitis mėlynas šaldytuvas vežant įlinko. Ir gyvenimas mano netobulas.
- Pirma santuoka buvo rami, taiki, bet trūko aistros. Ką turite dabar?
- Aistros turiu, bet nebėra ramybės. Paaukojau ją ir kas trečią dieną klausiu savęs, ar šis žingsnis buvo teisingas. Viena vertus, nesigailiu, kad atsisakiau vyro. Taip padariau jį laimingą. Bet ramybės, mylimo žmogaus kantrybės tikrai pasiilgstu. Tada imu reikalauti, kad draugas man ją suteiktų. Juk krantui irgi reikia pailsėti nuo audrų ir bangų. Dažni uraganai išplauna per daug smėlio. Dabar jaučiu, kad jau nelabai liko ką plauti ir noriu laiko atkurti savo krantus. O paskui vėl reikės bangų…
