– Kaip atsitiko, kad nesitenkinote vien aktoryste ir nuėjote dar ir į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą?
– Aš visą gyvenimą žavėjausi ugniagesio gelbėtojo profesija. Man tai – kažkas nerealaus. Jau vien išgirdus kaukiančias gaisrines man kūnas šiurpuliais nueina. 2005 metais tapau aktoriumi, tačiau žavėjimasis ta profesija neišnyko.
Kai užpernai kūrėme TV laidą Šv. Florijono dienai ir man teko nusifilmuoti inscenizuotose gaisro scenose kaip ugniagesiui gelbėtojui, taip patiko, kad pasijutau pametęs galvą dėl šios profesijos ir, gerai apsvarstęs bei pasitaręs su žmona, nuėjau į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Patekti į ją nėra taip lengva, ypač dėl sveikatos. Jau vienas aktorius bandė, tačiau nesėkmingai. O aš įstojau, apie metus mokiausi, pernai lapkritį baigiau ir kol kas sėkmingai dirbu.
– Ko jus išmokė toje mokykloje?
– Pačių svarbiausių dalykų – kaip suteikti pagalbą nukentėjusiajam, kaip veikti incidentų vietose: gaisruose, cheminėse avarijose, autoavarijose. Taip pat supažindino ir išmokė dirbti su įranga, parodė, kaip reikia karpyti automobilius...
– Ar jau nors kartą teko panaudoti įgytą patirtį?
– Dar mokykloje, atsimokius tris mėnesius, važiavome į gaisrų vietas. Tad ne kartą teko tramdyti ugnį. Gesinome ir nuosavus namus, ir pirtį. Dabar dirbu kas ketvirtą parą, tad su komanda taip pat ne kartą buvau išvažiavęs.
– Tai sunki profesija?
– Tai labai sunkus, net ekstremalus darbas, kurį ne kiekvienas gali dirbti. Sakyčiau, čia dirba tik elitiniai žmonės. Juk šiame darbe reikia ir fizinės jėgos, ir psichologinio pasirengimo. Juk ne juokų darbas vilkėti uniformą, ant nugaros nešioti kvėpavimo aparatą ir bėgioti po gaisro vietą. O dar tenka ir sušlapti, sušalti. Ne kiekvienas galėtų tai atlaikyti.
– Ugniagesiu gelbėtoju tapote, kai sumažėjo darbų televizijoje?
– Dar turėdamas daug darbų ėmiau galvoti, o galutinį tašką padėjo ta televizijos laida ugniagesių šventei, kur susidūriau su tikromis mašinomis ir gaisrais. Tada nutariau: būsiu ugniagesiu gelbėtoju ir derinsiu abu darbus.
– Tad dabar jūs esate aktorius-ugniagesys gelbėtojas...
– Ir tai – gal dar ne paskutinė profesija. Gali būti, kad ateityje teks rašyti dar vieną brūkšnelį ir pridėti kitą profesiją, pavyzdžiui, teisininkas ar ekonomistas.
– Kokius savo televizinius darbus dažniausiai prisimenate?
– Man labiausiai patinka humoro žanras. Laida „Dzin“ ar „Puikusis šou“ – tai buvo kažkas fantastiško.
– Tačiau jūsų naujojoje laidoje „Ugnies tramdytojai“, regis, humoro nebus...
– Taip, tai bus rimta edukacinė laida. Ne tik rodysime reportažus iš incidentų vietų, bet ir aiškinsime, kaip išvengti vienokių ar kitokių nelaimių. Kol neatsitinka kokia nors bėda, visi jaučiamės „kieti“, tačiau kai patenkame į nelaimę, pasimetame taip, kad net užmirštame pagalbos telefono numerį.
– Kuo jus sudomino šis pasiūlymas? Juk čia nebus jūsų mėgstamo humoro...
– Šis darbas bus susijęs su mano profesija, kurią labai myliu. Todėl mielai sutikau.
– Supratau, kad dabar visa jūsų širdis – ugniagesių gelbėtojų tarnyboje...
– Nesakyčiau taip. Man vienodai patinka abu darbai. Atidirbęs ugniagesių gelbėtojų tarnyboje, lygiai su tokiu pat entuziazmu einu filmuotis ir jaučiuosi laimingas.
– Kodėl ugniagesiai nevalgo koldūnų?
– Nes sako, jog vos tik pradedi virti koldūnus, iškart gaunamas kvietimas į gaisro vietą. Apie ugniagesių prietarus man sunku kalbėti, nes šioje tarnyboje dirbu neseniai. Aš jokių prietarų kol kas nepaisau. Ar tikrai ugniagesiai neverda koldūnų, nevalo batų ir kodėl po vandeniu būtinai turi pasisveikinti su skenduoliu, reikėtų klausti seniai šioje tarnyboje dirbančių žmonių. Man dar nepavyko išsiaiškinti, ar tie prietarai tikrai galioja.