Tiesa, Vilniuje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, Alina koncertuoja retai. Dažniausiai – artėjant Kalėdoms. Šiais metais tradicija bus išlaikyta.
Lapkritį kartu su buvusios kultinės hiphopo grupės „Fugees“ nariu Johnu Forté ir jam talkinusiais muzikantais dainininkė koncertavo Vakarų Europos sostinėse, kur pristatė dokumentinį filmą „The Russian Winter“. Jame nusifilmavo ir pati. Šį mėnesį Alina dar spėjo surengti solinį koncertą Maskvoje. Tačiau metų pabaigos planuose – tik Lietuva. Jau kitą savaitę ji koncertuos Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniuje, Kaune ir Palangoje.
„Bus naujų dainų. Jos šiek tiek kitokios. Aš pati esu kita“, – užsimena ji ir duoda išsamų ir atvirą interviu.
- Neseniai grįžai iš koncertinio turo. Aplankei nemažai Europos sostinių – Amsterdamą, Paryžių, Berlyną, Londoną, Briuselį. Kaip sekėsi?
- Tai nebuvo įprastas turas. Johnas Forté – amerikiečių muzikantas ir prodiuseris filmavo filmą apie savo turą po Rusiją kartu su vietos muzikantais. Jis vadinasi „The Russian Winter“.
Jie mane pakvietė prisijungti. Kartu buvo tokie muzikantai kaip SunSay iš Ukrainos, Noize MC iš Rusijos ir daug kitų. Mes važinėjom traukiniais, grojom, viskas buvo filmuojama. Dabar filmas jau pabaigtas. Turas po Europos sostines buvo skirtas jį pristatyti. Mes parodydavome filmą ir truputį pagrodavome.
Johno Forté istorija yra labai įdomi. Jis talentingas žmogus, dirbęs su „Fugees“, gavęs „Grammy“. Jam gerai sekėsi kaip prodiuseriui, bet savo pakilimo laiku jį pagavo oro uoste su kokainu. Pasodino 14-ai metų. Bet jis buvo labai kultūringas, dėl to pats tuometinis JAV prezidentas Bushas jį atleido nuo bausmės praėjus maždaug pusei skirto laiko.
Kai Johnas išėjo, jis pradėjo taisytis, daryti labdarą. Dėl to dabar ir daro tokius dalykus kaip šis filmas.
Filmo „The Russian Winter“ anonsas:
- Koks tavo vaidmuo filme?
- Aš kažką groju, kažkur einu, sėdžiu traukinyje. Ir visur skamba muzika.
- Ar filmą bus galima pamatyti Lietuvoje?
- Nežinau. Sunku pasakyti, nes kalbant apie filmų festivalius, mes jį kol kas pristatėme tik Amsterdame.
- Esi turbūt dažniausiai užsienyje koncertuojanti Lietuvos dainininkė. Gal bandei skaičiuoti kiek šiemet surengei koncertų kitose šalyse?
- Ne, tikrai ne. Bet šiemet jų buvo ne daugiausia. Nors man labai sunku nustatyti, kada metai prasideda, kada baigiasi. Nebeprisimenu kada kas buvo. Viskas taip lekia – koncertai turai... Viskas kartojasi. Labai retai atsitinka kažkas tokio.
Apskritai dažniausiai koncertuojame Prancūzijoje ir Rusijoje. Bet daugiausia laiko vis tiek praleidžiu Vilniuje. Turo metu į trumpą laiko tarpą sudedama labai daug veiklos, pačių koncertų, judėjimo. Turas būna intensyvus, bet jis greitai praeina. Tada grįžtu į Vilnių.
Bet daug kas įsivaizduoja, kad yra kitaip. Žmonėms, net ir mano pažįstamiems, atrodo, kad aš čia net negyvenu. Bet juk aš čia būnu beveik visada.
- Esi suradusi klausytojų tiek Vakarų didmiesčiuose, tiek Rytuose – Rusijoje. Tai pakankamai skirtingos kultūros. Tau pavyksta patikti abiems. Kaip manai, kodėl?
- Tarp jų visgi nėra tokio didelio skirtumo. Taip, skiriasi kontekstas, istorija, bet žmonės visur yra tokie patys.
Be to, vienas svarbiausių dalykų yra tas, kad aš nesiekiu tyčia patikti klausytojui. Jei taip daryčiau, būtų ne visai nuoširdu, netgi savanaudiška. Tiesiog, muzika yra tokia, kokia yra. Jei aš stengčiausi, sakykim, ypač patikti Rusijai – prarasčiau savo veidą. Jaustųsi, kad tai nėra tikra, kad aš turiu kažkokį siekį – galbūt materialinį, galbūt šlovės. Kai to nėra, viskas lieka savo vietose ir visur yra suprantama.
Video: Alina Orlova ir John Forté – „Nervous“ (gyvai)
- Prieš kelis metus, kai išleidai debiutinį albumą, buvo daug kalbų, jog Lietuvoje gimė būsima tarptautinio masto žvaigždė. Į tave buvo dedama daug vilčių, jog greitai atsidursi tarp žinomiausių dainininkių Europoje. Dabar, nors ir esi pakilusi aukščiau nei daugeliui Lietuvos muzikantų yra pavykę, tavo karjera atrodo šiek tiek sustojusi: nuo paskutinio albumo išleidimo praėjo daugiau nei dveji metai, nors rengi daug koncertų užsienyje, tolesnio proveržio neįvyksta. Kaip savo karjeros situaciją vertini pati?
- Aš atskirčiau karjeros kelią ir kūrėjo kelią. Žmonės tikisi, kad tavo karjera būtinai eis į viršų, o kai neina, atrodo, kad kažkas blogai. Tai yra viena. Kūrėjo kelias yra visai kas kita. Jame – nuolatiniai bangavimai. Man būtent šis kelias yra svarbiausias. Tavo kūrybinė situacija – ar nori kurti, ar ne? Ar pavyksta kažką išsakyti? Ar randi, ar nieko nerandi?
Kartais tavo, kaip kūrėjo, ir tavo karjeros keliai sutampa, bet taip būna tikrai ne visada. Mes turime daug pavyzdžių, kai žmonės buvo ar šiuo metu yra labai talentingi, bet jie niekam nerūpi, negali iš savo kūrybos išgyventi.
Karjera, siekis, tikslas man nėra labai svarbu. Aišku, džiugu, kai yra koncertų, kai gali šiek tiek laisviau gyventi ir neiti į darbą. Tai yra nuostabu. Bet man tai nelabai rūpi.
O kai išleidome pirmąjį albumą, buvo išpūstas burbulas, kuris buvo fiktyvus. Iš tikro nieko nebuvo. Jį sukūrė spauda, prie kurios yra prisijungusi žmonių sąmonė. Tada tikrai atrodė, kad kažkas vyksta. Bet nieko nevyko.
Man tai buvo psichologinis siaubas. Net ir to, kas yra dabar, man yra per daug. Daugiau negu gana.
- Bet galbūt kitiems dabar atrodys, jog esi neambicinga, kad nesieki tikslų, nors jei norėtum, galėtum pasiekti daug.
- Na, mes nežinome, ką mes galėtumėme. Maža ką mes galime. Kol nepabandai – nesužinai. Tiesiog, neturiu tikslo tapti žymiausia pasaulyje lietuvių dainininke (juokiasi). Tikrai ne. Tai būtų labai sunku, nepakeliama. Aš ne toks žmogus. Gal kitiems tai atneštų malonumą, bet man sunku visus šiuos dalykus pakelti.
- Nepaisant visko, tavęs Lietuvoje neužmiršta. Štai MAMA apdovanojimuose esi nominuota geriausios atlikėjos kategorijoje. Kaip vertini savo šansus? Ir apskritai, ar tau tokie apdovanojimai ką nors reiškia?
- Keista, kas esu nominuota – juk nieko nauja nepadariau. Bet apskritai šiais apdovanojimais nelabai domiuosi. Nežinau. Man tikrai gana to jausmo, kurį gauni iš žmonių, kai jiems groji. Dėl to toks „oficialus“ patvirtinimas, komisijos nuspręstas... Jeigu išrinks, bus smagu, jei neišrinks – irgi smagu.
Galvoju, kad apdovanojimų labiau reikia tiems, kurie yra mažiau įvertinti. Pačioje pradžioje man apdovanojimai lėmė daug – tiek „Pravdos“, tiek „A.lt“. Tada aš buvau visiškai šviežias dalykas. Kai tave pamini apdovanojimuose, žmonės apie tave sužino.
Bet Lietuvoje apdovanojimuose yra vis tas pats ir tas pats. Tie patys žmonės, tie patys vardai, kurie jau gan seniai žinomi ir nieko nauja nepadarė. Pavyzdžiui aš. Kita vertus, mes labai mažai turime iš ko pasirinkti, dėl to taip ir yra.
- Bet juk šį tą nauja sukūrei – štai vasarą koncertuodama „Loftas Fest'e“ Vilniuje pristatei naujų dainų. Galbūt jau pamažu gimsta albumas?
- Medžiagos naujam albumui tikrai yra. Dainų visada turėjau daug. Bet ar visos jos vertos... Labai daug dainų mes negrojame ir per koncertus, nes ne visos atrodo tinkamos.
Tik man visada labai sunku pasiryžti. Matyt, toks mano charakteris. Taip, albumui jau kaip ir metas. Ir aš jo noriu. Bet lengviau tiesiog floatinti negu imti ir daryti (šypsosi).
- Esi dar labai jauna, bet tavo karjera jau pakankamai ilga. Prisimink save prieš penkis-šešis metus, kai dar koncertuodavai viena su pianinu, neturėjai prodiuserių, vadybininkų. Kas per tą laiką pasikeitė? Ko išmokai?
- Man atrodo, kad ten buvo kitas žmogus. Tarp manęs 18-os ir dabar, 24-ių – didelis skirtumas. Dabar viską darau sąmoningiau, labiau suvokdama, ką darau. Kai man buvo 18-a, buvo labai daug emocijų. Kai kurios mano dainos parašytos 17-os metų, dar anksčiau. Tai buvo paauglystės metas. Man viduje buvo gaisras. Nežinojau kodėl ar kam kažką darau, tiesiog reikėjo visa tai išimti iš savęs, nes kitaip tai būtų nepakeliama.
Dabar viską matau kitaip. Mano kūryboje mažėja laukinės ekspresijos. Pradedu labiau girdėti muziką, labiau vertinu patį garsą, natą. Labiau į ją įsiklausau. Pradžioje aš grodavau kažką, kad tik būtų, kad tik eitų. O dabar viskas vyksta mąsliau.
- Bet tas ankstyvasis etapas turėjo savo žavesio. Tada gimė daug dainų, po kurių tave klausytojai ir pamėgo. Ar dabar tau dar pavyktų sukurti antrą „Mėnulį“ ar „Ramumą“?
- Ne. Bet niekada nereikia kurti antro kažko. Tai būtų klaida bet kokiu atveju. Dėl to, visų pirma, aš to nedaryčiau, o kartu ir negalėčiau. Bet, manau, kad to ir nereikia.
- Jau greitai surengsi nemažai koncertų Lietuvoje. Ar kas nors juose bus kitaip nei anksčiau?
- Bus naujų dainų. Jos šiek tiek kitokios. Aš pati esu kita. Mūsų dainos nėra sudėtingos, bet jos tampa sudėtingesnėmis, platesnėmis garso prasme. Tikiuosi, kažkam bus įdomu tai išgirsti.
- Lietuvoje koncertuoti sunkiau?
- Taip, sunkiau. Tai savas kraštas. O pranašu savo krašte nebūsi. Dėl to čia grodamas labai jaudiniesi. Labiausiai baisu. Kai Rusijoje vyksta koks nors festivalis su daug žmonių, irgi būna baisu. Bet Vilniuje yra baisiau. Tai per arti. Tu esi toje pačioje terpėje su visais žmonėmis, kurie čia yra. Ir pati kalba yra suprantama. Visa tai per daug artima. Sunkiau atsipalaiduoti per koncertą. Bet aišku, visa tai galima padaryti.
- Ar dar turi ką įrodyti Lietuvos publikai?
- Iššūkis yra kiekvieną kartą, tik jis nebėra toks akivaizdus. Jau išaugau iš to amžiaus, kai norėjosi kažką kažkam įrodyti. Dabar pačiai sau įrodinėju, kad turiu dainuoti ar apskritai kažką daryti.
- O tau kyla tokių dvejonių?
- Visada. Jos niekada nesibaigia. Tai šiek tiek skausminga, bet menininkas niekada nesijaučia patogiai. Jo viduje įsijungia kažkas, sakantis, kad tu negali tiesiog būti. Turi įrodyti, kad tu esi vertas būti. Kalbu ne tik apie sceną, bet apskritai apie gyvenimą. Juk galėtum tiesiog mėgautis, bet ne. Iš visko turi kažką išimti ir neštis į savo vidinį urvą, kad vėliau kažkur panaudotum. Aprimsti tik pačiame kūrybos procese.
- Ar turi planų 2013-iems?
- Nieko neturiu. Aišku, būtų gerai turėti kažkokias gaires, bet ką tu žmogus žinai – tu juk nieko nežinai. Taip, kaip „Meistro ir Margaritos“ pradžioje teisingai sakė.
- Ar galiu užduoti kvailą klausimą pabaigai?
- Pabandom.
- Užaugai Visagine – mieste, greta kurio ilgą laiką veikė atominė elektrinė. Šiemet Lietuvoje vyko referendumas dėl to, ar reikia Visagine statyti naują elektrinę. Kaip balsavai pati, jei balsavai?
- Aš nebalsavau apskritai. Bet čia labai sudėtingas klausimas. Aš į atominę elektrinę turbūt žiūriu per daug asmeniškai. Man ji yra kažkas labai įprasto, per daug su manimi susiję. Visas miestas, kuriame užaugau, yra apie ją. Visi žmonės, įskaitant mano tėtį, ten dirbo. Bet pažiūrėjus plačiau, tai nėra labai gerai, gal ir pavojinga... Nežinau.
- O dabar, kai grįžti į Visaginą, kokių reakcijų sulauki? Ar žmonės tave atpažįsta, džiaugiasi, o galbūt vengia, apkalba?
- Kad aš labai mažai susiduriu su vietiniais. Visi išvažiavę. Beveik neturiu ten pažįstamų. Draugai, bendramoksliai yra kitur. Niekas manęs ten ir nebežino. Mamos draugės, buvusios muzikos mokyklos mokytojos – gal jos kažkiek ir džiaugiasi. Bet apskritai daugumai ten gyvenančių žmonių mano muzika nėra labai įdomi.
Aišku, gal ir smagu, kad kažkiek garsinu miesto vardą. Yra žmonių, kurie nuoširdžiai tuo džiaugiasi. Bet apskritai su jokia išskirtine reakcija nesusiduriu.
- Galiu antrą kvailą klausimą?
- Pirmas nebuvo kvailas!
- Komentatoriai internete apie tavo muziką, ypač balsą, kaskart palieka ne pačių gražiausių apibūdinimų. Ar nebaisu, kad ir vėl taip atsitiks?
- Nebaisu. Man niekada nebuvo baisu. Jei nuoširdžiai, aš ir pati nelabai galiu savo balso klausyti (juokiasi). Bet na, žmogus tiesiog savo nuomonę pasako. Jei kažkas parašo, kad „ji spiegia kaip katė“ – tai gerai, bet man tai neįdomu. Jei žmogus pradėtų diskusiją, besiremdamas ne vien subjektyviais dalykais – tai jau būtų kažkas kita. Bet man netgi patinka, kad yra visokių nuomonių. Taip ir turi būti.
Alina Orlova – Fireflies
Artimiausi Alinos Orlovos koncertai Lietuvoje įvyks: gruodžio 13 d. Klaipėdoje, „Menų doke“, gruodžio 14 d. Panevėžyje, „Tauro Lofte“, gruodžio 20 d. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“, gruodžio 22 d. Kaune, „Gargare“, gruodžio 28 d. Palangoje, klube „Ramybė“.
