Šį kartą nuoširdų interviu sutikusi duoti dainininkė Erica Jennings – talentinga, charizmatiška airė, prisijaukinusi Lietuvą, čia įleidusi savo šaknis, čia kurianti savo šeimos tradicijas, čia vertinama ir mylima klausytojų. Lietuvos muzikos pasaulis be šios raudonplaukės sunkiai įsivaizduojamas.
- Erica, kai aplink toks gražiausių metų švenčių siautulys, ar negrįžta tavo airiškos vaikystės Šv. Kalėdų prisiminimai?
- Mano vaikystės Kalėdos kupinos meilės ir švelnumo. Tai – ypatingas, magiškas laikas. Pamenu, su tėvais visada ieškodavome gražiausios eglutės, paskui visi ją puošdavome. Po šventinės vakarienės vieni kitiems dalindavome dovanas – šis ritualas mūsų namuose buvo ir iki šiol yra itin svarbus...
- Vadinasi, dabar savo namuose kuri savo šeimos tradicijas?..
- Žinoma! Kai tampi mama, susilauk savo vaikų, Kalėdos vėl tampa magiškos, kupinos stebuklų. Papuošti eglutę, susirinkti visiems per Kūčias – nieko negali būti geriau, smagiau ir šilčiau.
- Muzikantams, dainininkams dažnai tenka dirbti per šventes. Argi darbas tos magijos neišsklaido?
- Su Jurgiu esame nusprendę per Kūčias nedirbti. Jei koncertuojame per Kalėdas, visada tik labai vėlai, naktį, kai mūsų mažieji jau miega. Juk iš tiesų Kalėdos skirtos labiau jiems, o mums smagu dalytis jų džiaugsmu ir entuziazmu.
- Erica, ar tau patinka žiema?
- Labiausiai žiema man patinka todėl, kad tai – mano berniukų gimimo laikas. Abu jie – žiemos vaikai… Man smagu, kai sninga! Ir jei tiesiog šalta – visai gerai. Bet jei temperatūra ima kristi žemyn iki kokių minus dvidešimties ar dar daugiau, po keleto mėnesių tas šaltis ir žiema darosi tiesiog nepakenčiami.
- Ir todėl jūs su Jurgiu pabėgate atostogų į šiltus kraštus? Pas Jurgio tėvus į Kolumbiją?
- Kadangi abu studijuojame (Jurgis studijuoja verslo vadybą, Erica – scenos meną, – aut. past.), neturime jokių galimybių išvykti į Kolumbiją ilgiau nei mėnesiui. Taip buvo pernai, taip bus ir šią žiemą… Pamenu jausmą, kai vienais metais iš Kolumbijos į Lietuvą grįžome po trijų mėnesių. Kiek džiaugsmo buvo! Iš tiesų mums patinka čia gyventi, nepaisant to, kad žiemos ilgos, tamsios ir šaltos. Pasiilgsti viso to, pradedi vertinti, kai esi toli, kai viską stebi iš šalies. Kiekviena pertrauka gyvenimą daro lengvesnį.
- Įdomu, ar judu su Jurgiu sūnums dainuojate savo dainas?
- Dabar kaip tik toks laikas, kai jie labai mėgsta mūsų muziką. Abu sūnūs turi puikius balsus, gerą klausą, jaučia ritmą ir gerai juda. Tai, ar jiedu šias dovanas panaudos ateityje, priklauso tik nuo jų pačių.
- Judu su Jurgiu nuolat į pasaulį paleidžiate naujų dainų. Koks jausmas laukti klausytojų nuosprendžio – patiks jiems, ar ne?
- Prieš daug metų, 2001-asiais, kai dalyvavau „Eurovizijos“ dainų konkurse, išmokau vieną pamoką – daina pirmiausia turi džiuginti patį atlikėją, daryti jį laimingą. Nes juk tau, ne kam kitam, ją reikės nuolat dainuoti scenoje. Taigi, tiesiog mėgaukis! Visiems niekuomet neįtiksi, tai visiškai neįmanoma. Aš tikiu, kad tikra muzika yra nuoširdi, nes liejasi iš širdies, iš sielos. Žmonės tokią atpažįsta. Kaip ir gerą balsą... Štai kuo visa tai matuojama.
- Erica, atrodo, veiklos turi labai daug: kuri dainas, rašai knygeles vaikams, vaidini kine. Sakyk, kaip tau pavyksta save padalyti tarp darbų ir šeimos? Kaip pavyksta nenuskriausti nei vieno, nei kito?
- Be to, aš dar studijuoju scenos meną (juokiasi – aut. past.)! Jau nuo septyniolikos dirbdavau visa dieną. Nuolat kažką kūriau, rašiau, rengiau pasirodymus. Šiek tiek nuleidau garą tik tuomet, kai susilaukiau vaikų. Žongliruoti visais savo darbais, pareigomis nėra taip paprasta... Praėjusiais metais, tiksliau, jiems besibaigiant, supratau, kad būtina sudėlioti prioritetus. Šeima ir sveikata – svarbiausia. Tada – darbas, o tik paskui – studijos. Jei nedirbčiau, negalėtume išlaikyti šeimos, o aš privalau būti tikra, kad ji yra sveika ir laiminga.
- Tau tikriausiai pabodo pasakoti apie tai, kaip judviem su vyru pavyksta visur būti kartu: scenoje, garso įrašų studijoje, namuose. Tačiau kiekviena pora turi savų paslapčių…
- Aš myliu savo vyrą. O kai myli žmogų, juk stengiesi kartu kurti gražų ir tobulą gyvenimą. Ir kuo daugiau laiko praeina, tuo daugiau apie tai galvoji, tuo daugiau pastangų įdedi.