Pokalbio pasikvietėme tris šios iniciatyvos kaltininkus – fotomenininką Algimantą Aleksandravičių, filmo „Tyli naktis“ režisierių Marį Martinsoną ir aktorę Valdą Bičkutę, kuri kai kuriose filmo scenose pasiryžo filmuotis nuoga.
-Žinau, kad filmo “Tyli naktis” veiksmas vyksta krikščionims (arba jais apsimetusiais) šventą Kūčių vakarą. Kas tą naktį, kai lietuvių tvartuose esą žmonių balsais prabyla gyvuliukai, vyksta filme, jei net buvo galima fotografuoti aktą?
M. Martinsonas
-Prie Kūčių vakarienės stalo susirenka žmonės, kurių galvose sukasi skirtingos mintys ir ne visada tai, ką jie darė prieš tai arba darys po to, atitinka tai, kaip jie elgiasi susėdę tą vakarą prie stalo. Man rašant knygą “Tyli naktis. Be cenzūros”, o vėliau jau ir kuriant filmą, buvo įdomu atskleisti tai, kaip iš tikrųjų tie žmonės gyvena, ką jie jaučia, kokie jie yra iš tikrųjų. Norėjosi priversti kiekvieną skaitytoją ir žiūrovą, tada, kai prie stalo tariama “Tėve, mūsų”, dalinamasi paplotėliais, pagalvoti, kas už to slypi, kokie iš tikrųjų yra artimųjų santykiai ir ar tai atitinka prie stalo atliekamą ritualą.
Labai dažnai žmonės dėl kitų apsimeta besą geresni, o susirinkus draugams, artimiesiems, elgiamasi taip, kad niekas negalėtų suprasti, jog šeimoje ne viskas gerai. Norėjau atskleisti žmonių viduje tūnančius veidmainystę ir melą, paskatinti skaitytojus ir žiūrovus pažiūrėti, kiek viso to yra jų pačių gyvenime.
Prieš kurdamas knygą ir scenarijų filmui, dalinausi savo mintimis su daugeliu pažįstamų, ir mes visi priėjome prie išvados, kad dažnai žmonės bando tradicijas prie savo gyvenimo pritempti dirbtinai ir taip sukurti nesamo artumo, nesamų gerų santykių ir švarių minčių aurą. Bet jie pamiršta vieną svarbų dalyką - visa tai, kas daroma dirbtinai, atsisuka prieš juos pačius.
Žodis aktas atsiranda natūraliai, nes filmo kūrimas yra kūrybinis aktas. Ir tai reiškia ne tik procesą, bet ir tai, kad vyksta žmonių minčių, jų kūrybinių norų apnuoginimas. Todėl daugybę nuotraukų, kurios sukurtos fotomenininko A. Aleksandravičiaus, filmuojant filmą, galima vadinti aktu, nors daugumoje iš jų nėra kūno nuogumo. Nuogumas yra ir tada, kai pamatai žmogų kūrybiniame procese, visiškai atsidavusį darbui ir negalvojantį apie tai, kaip atrodo. Jį pamatai visiškai kitokį ir visiškai kitomis akimis.
-Mari, jūsų knyga, pagal kurią kuriamas filmas, vadinasi “Tyli naktis. Be cenzūros”. Iš pavadinimo suprantu, kad cenzoriumi turėjote būti pats sau. Tai kur visgi cenzūros mažiausiai – knygoje, filme ar fotoalbume?
M. Martinsonas
-Pirmoji vieta su mažiausiai cenzūros atitenka knygai. Ją rašydamas nusprendžiau, kad pats savęs necenzūruosiu ir nebandysiu nuslėpti nieko, kas vyksta su žmonėmis. Nerodysiu jų vien iš gerosios pusės, o bandysiu atskleisti jų tikrąjį vidinį pasaulį. Antroji vieta atitektų fotoalbumui, nes jame žmonės nepozuoja, yra tokie, kokie jie būna, kai pasinėrę į kūrybą. Filmas galbūt daugiausia cenzūruotas, nes tie aprašymai, kurie skaitant knygą galėjo sužadinti skaitytojų vaizduotę ir interpretacijas, filme sukonkretinami.
-Kam šovė mintis, kad aikštelė, kur filmuojama, gali tapti ir vieta, kur gimsta meninės fotografijos?
A. Aleksandravičius
-Visų tų dalykų kaltininkas yra Maris Martinsonas, žmogus iš Latvijos. Jis numato dalykus į priekį. Jis turėtų būti geras šachmatininkas. Šachmatuose yra rikio figūra, ir Maris žino, kaip su ja sužaisti. Dėl visko (gerąja prasme) kaltinu jį. Jis rodo, kur kasti, o aš vykdytojas, turiu kastuvą ir kasu.
M. Martinsonas
-Ne. Man atrodo, kad buvo kitaip. Algimantas man pasakė: “Mari, mano profesiniame gyvenime jau tiek visko buvo, nežinau, ką toliau daryti”. Tada jam pasakiau – aš sukursiu filmą specialiai tau, kad galėtum fotografuoti. Dėl jo ir sukūriau šį filmą (juokiasi). Abu nusprendėme, kad tai būtų labai įdomi patirtis – ir jam, ir man. Iki šiol iš filmavimo aikštelių yra daryta fotoreportažų, o meninis fotoalbumas iš filmavimo aikštelės yra visiška naujovė, tai, ko dar nebuvo. Trijų žanrų sintezė - įvykis Lietuvos kultūros padangėje, o toks albumas – meninės fotografijos istorijoje. Tai visiškai naujas žanras, juk fotoalbume, be meninių nuotraukų, yra ir eilėraščių, jis gimė iš kino ir aktorystės. Galbūt kada nors šiam naujam žanrui bus sugalvotas pavadinimas.
A. Aleksandravičius
-Projektas tikrai unikalus, nes, ko gero, tik aktorius Juozas Budraitis (bet ne filmavimo metu) yra padaręs labai gražių aktorių fotografijų. Žinau, kad yra filmas apie tai, kaip filmuoja Š. Bartas – nufilmuotas filmuojantis savo filmą. Meninės fotografijos albumas iš filmavimo aikštelės – tikrai nauja.
-Papasakokite daugiau apie kūrybos užkulisius – kaip buvo derinamas filmavimas ir fotografavimas, juolab kad tai nebuvo reportažinis fotografavimas. Ar dvi meno mūzos – kinas ir fotografija netrukdė viena kitai?
M. Martinsonas
-Ne, netrukdė.
A. Aleksandravičius
-Tai buvo išbandymas man, nes niekada iki tol nebuvau buvęs jokioje filmavimo aikštelėje. Nors tai buvo labai sudėtinga, bet buvo labai įdomu. Dirbti su Mariu nėra lengva, kai dirba, jis nepakenčiamas žmogus (juokiasi). Niekur nesu jautęsis taip prastai, kaip filmavimo aikštelėje - turėjau būti tarsi uodas, privalantis kažkaip įlįsti į filmavimo aikštelę. Gaudavu barti už tai, kad mano fotokamera per garsiai dirba, ir iš tiesų, kai ji įsijungia, atrodo, kad rojalis iš antro aukšto nukrito. Be to, besifilmuojantiems aktoriams nepasakysi: pakartok tai dėl nuotraukos dar kartą.
M. Martinsonas
-Buvo tokių scenų, kurių prašiau nefotografuoti, nes norėjau padėti aktoriams susikaupti, įsigilinti į esmę. Juk kartais vienas nekaltas fotoaparato “čik”, gali sugadinti visą epizodą. Mūsų filmavimo grafikas ir dienos buvo labai įtemptos. Dirbome, galima sakyti, ekstremaliomis sąlygomis ir aš turėjau apie viską galvoti vienu metu. Aikštelę stebėjau ne tik kaip režisierius, bet ir dėl Algio, ir, matydamas progą, kai galima daugiau paspragsėti, duodavau jam ženklą. Bet buvo ir tokių momentų, kai prašiau jo išeiti, nes jaučiau, kad dar dvi trys nuotraukos ir aktoriaus įtampos taurė gali persipildyti. Tačiau apskritai buvo malonu visą laiką girdėti fotoaparato spragsėjimą ir žinoti, kad filmuojamas ne tik kino filmas, kad vienu metu gimsta du meno kūriniai.
-Valda, ar aktoriai jautė dvigubą krūvį, juk buvo ne tik filmuojami, bet ir fotografuojami? O gal, įsijautus į vaidmenis, visa tai nesvarbu – tegul dar ir baletą kas nors šalia šoka?
V. Bičkutė
-Manau, tam, kad nejaustume per didelės įtampos, padėjo pats Algimantas – jis šiltas, draugiškas, komunikabilus žmogus. Jei režisieriaus aikštelėje bijai (o taip ir turi būti, nes jis – aikštelėje karalius)…
A. Aleksandravičius
-Tai pagarbi baimė.
V. Bičkutė
-… tai Algimantas aplinką sušildydavo švelniai pajuokaudamas. Iš tiesų, kol vyksta filmavimas, esi susikoncentravęs, nekreiptum dėmesio net į tai, jei šalia kas ir baletą šoktų, bet bendra nuotaika sukuriama ne tik filmuojantis, o ir per pertraukėles ir Algimantas tai darė - sušildė atmosferą.
Jo darbo rezultatas įspūdingas - vos pamačius A. Aleksandravičiaus nuotraukas, iš karto buvo akivaizdu, kad tai ne dokumentinis fotografavimas, ne reportažas iš filmavimo aištelės. Jo nuotraukos – meno kūriniai.
M. Martinsonas
-Algimantui labai greitai pavyko surasti vietą mūsų grupėje, jis buvo mūsų kūrybinės komandos narys. Kartu dirbdamas filmavimo aikštelėje, jis papildė mūsų grupę ir pakėlė mūsų kūrybinę nuotaiką.
A. Aleksandravičius
-Filmavimo aikštelėje buvo sukurta tokia atmosfera, kad beveik jauteisi įpareigotas, atsakingas dirbti tik labai gerai, negalėjai ko nors nepadaryti. Teko mobilizuotis.
M. Martinsonas
-Žinojau, kad Algimantas ne tas žmogus, kuris visą dieną praspragsėjęs fotoaparatu, galiausiai pareiškia, kad nieko nesigavo, nuotraukų nebus.
-Algimantai, jūs tituluojamas geriausiu portretistu Europoje, o šįkart teko fotografuoti ne tik portretus, bet ir išmėginti kai kurių jūsų kolegų sunkiausiu fofografui darbu vadinamą aktą. Ar lengva būti R. Dichavičiumi?
A.Aleksandravičius
- Profesinę veiklą pradėjau kaip tik fotografuodamas aktus. Antra – nėra nei sunkiau, nei lengviau fotografuoti aktą, portretą ar peizažą. Gerai fotografuoti sunku viską. Nefotografavau vien akto, aš norėjau meninėmis fotografijomis parodyti, kaip gimė M. Martinsono filmas. Svarbiausia buvo suvokti, kokia mano šio fotografavimo koncepcija. Dirbti buvo labai įdomu.
-Albumas bus pažymėtas “S” raide. Šio ženkliuko reikšmę žino ir vaikai. Visgi fotografijų temą leidykla pristato taip – subtili erotika. Kaip įsivaizduojate ribą tarp subtilios ir nesubtilios erotikos, juk tai, kas vienam gali atrodyti subtilu, kitam – anaiptol. Kas buvo fotoalbumo cenzorius ir sprendė – tai subtilu, o tai - ne?
V. Bičkutė
-“S” raidė atsirado dėl mano nuotraukų, nes daugiau ten niekas nėra nuogas. Yra vyriško nuogumo, bet tik iki pusės…
A. Aleksandravičius
- … Dar K. Smorigino nugara nuoga (juokiasi). O dėl ribų, žinoma, kad daug kas priklauso nuo požiūrio. Kūno nuogumas negąsdina, daug labiau gąsdina sielos nuogumas, nes mes visi savo viduje turime slaptų dalykų, mūsų galvoje pilna sekso fantazijų ir jų stengiamės neapnuoginti.
M. Martinsonas
-Fotoalbume yra gražaus moters kūno nuogumo ir, kaip sakiau, paties kūrybos akto.
-Valda, žiniasklaidai dar anksčiau prisipažinote - sužinojusi, jog filme reikės filmuotis nuogai, patyrėte šoką. Nemanote, kad šoką patirs kai kurie jūsų artimieji, o pikti liežuviai jus užplaks taip, kad neturėsite kur pasislėpti, juk čia ne beribė Rusija ar Amerika?
V. Bičkutė
-Tokie vyrai šalia manęs – gal apgins (juokiasi)?
A. Aleksandravičius
- Jau ją puola (juokiasi).
V. Bičkutė
-Visi artimieji informuoti. O visa kaltė ir vėl gula ant trapių moters pečių, – apie tai ir filmas. Apie moterį vyrų pasaulyje, kurios niekas nebegina, nebegloboja, o tik ja naudojasi. Tačiau nenoriu to patvirtinti savo likimu.
Jei filmą būtų režisavęs ne Maris, ko gero, būčiau nesutikusi filmuotis nuoga. Kai pirmą kartą jis man apie tai prasitarė, iš tiesų patyriau šoką. Pasiryžau tik dėl to, kad žinau Mario kino kalbą, jo estetiką. Lygiai taip pat pasitikiu ir fotomenininku A. Aleksandravičiumi.
Tik menko išsilavinimo žmogus gali sutapatinti aktorių su personažu. Man tokių žmonių nuomonės neįdomios. Aktoriaus darbas yra įkūnyti personažą. Nesu pradedanti aktorė, kuri tokiu būdu stengčiausi atkreipti dėmesį į save – tai yra vienas iš personažų, kurį labai myliu.
M. Martinsonas
-Žmonėms, ko gero, irgi bus šokas, bet tai pirmoji reakcija, tai labai greitai praeina. Po šoko ateina gilesnių dalykų suvokimas. Atradimus turi kiekvienas padaryti savo viduje, o ne puldami Valdą, Algimantą ar mane.
V. Bičkutė
-Žinoma, albume viskas atrodo kitaip negu filme. Filme viskas keičiasi, nuogumas keičia nenuogumą, o fotografijoje – esu nuoga, ir viskas. Tai – amžiams sustabdyta akimirka, nieko nepakeisi. Nepaneigsi, kad taip buvo.
M. Martinsonas
- Su flomasteriu galima pakeisti (juokiasi).
-Valda, ar truputį neliūdna, kad po filmo ir fotoalbumo nebeliks jokių jūsų kūno grožio paslapčių?
V. Bičkutė
-Moteris visada yra vaikščiojanti paslaptis.
A. Aleksandravičius
-Liks. Juk daug kas fotografuojant priklauso nuo apšvietimo, nuotaikos.
V. Bičkutė
-Filmuodamasi labiau jaudinausi ne dėl savo kūno grožio, juk ne “Playboy” žurnalui pozavau. Galvojau, ar mano, dar gimdymų nepaliestas kūnas, yra adekvatus filmo herojės, dviejų vaikų mamos, kūnui. Aš juk aktorė – galvojau ne apie save, apie vaidmenį. Mačiau grupės reakciją - kai pirmą kartą nuogas mano kūnas buvo parodytas ekrane, daug kam iš lūpų išsprūdo frazė “Kokia madona”.
Kai man bus per šešiasdešimt, manau, labai džiaugsiuosi su vaikais ir anūkais vartydama šį fotoalbumą ir galvosiu, kokia laimė, kad mane tokią įamžino jaunystėje.
-Erotiniai romanai, vėl karaliauja pasaulio pastarųjų savaičių skaitomiausių knygų viršūnėse. Tai dar vienas patvirtinimas to, kad mes veltui kovojame su tuo, kas tipinga žmogaus prigimčiai – erotiškumu, slepiame jį.
M. Martinsonas
-Visa tai, kas vyksta pasaulyje, tik patvirtinimas to, kad tai žmonėms amžinai įdomis ir artima tema.
A. Aleksandravičius
-Mane labai džiugina tokios tendencijos, tai daug geriau negu domėtis karais, terorizmu. Meilė, seksas yra žmogaus prigimties pagrindas. Meilė - amžina ir gera tema.
