- Už Atlanto viešėjai su studijomis susijusiais reikalais. Kokie vėjai tave nunešė taip toli?
- Esu išmaišęs Europą, bet niekad nebuvau Amerikoje, tad labai norėjau ten nuvykti. Suradau galimybę skristi trijų savaičių stažuotei pasitobulinimo ir susipažinimo tikslais. Kelionės metu aplankiau Lietuvių mokyklas, kultūros centrus ir nedideles šokių bei dainavimo mokyklas. Likau nustebęs tautiečių noro nepamiršti lietuvių kalbos, kultūros, lavinti savo vaikus tautiškose mokyklėlėse. Jie visi ten labai išsiilgę Lietuvos, žmonių, naujienų. Nors Čikagos lietuviai ir žiūri lietuvišką televiziją, skaito vietoje leidžiamus lietuviškus laikraščius, vis tiek labai mėgsta gyvą pabendravimą su neseniai atvykusiais tautiečiais.
- Gal gali plačiau papasakoti apie savo trijų savaičių stažuotę?
- Stažuotė buvo skirta tobulinti ir įgyti naujų žinių kalbos dėstymo ir kultūros ugdymo srityje. Juk nesvarbu, kokią kalbą dėstai ir kokiai auditorijai, kertiniai principai - tie patys - kaip sudominti, kokius dalykus akcentuoti, kaip skatinti mokymąsi. Iš kitos pusės, buvo įdomu, kaip emigrantai išlaiko lietuviškumą. Kartais atrodo, kad tos Lietuvos, kad ir Amerikoje, yra daugiau nei pačioje Lietuvoje. Juk vyksta mišios net keliose vietose, o į jas susirenka daug daugiau tikinčiųjų, nei Lietuvoje esu matęs kokiame miestelyje. Už lietuvių lėšas yra pastatyta mokykla su kultūros centru, mini muziejus, kuriame eksponuojami dokumentai, karinės aprangos ir medaliai. Toks jausmas, kad mes čia nuo lietuvybės bėgame, o ten ją puoselėja.
- Ar teko lietuviams Čikagoje pakoncertuoti?
- Komercinių koncertų nerengiau, tačiau dalyvavau keliuose privačiuose vakarėliuose, kur su visais švenčiau, tad aišku neištvėriau nepadainavęs. Tai visiems kėlė euforiją. Teko ir eilėraščių deklamuot, ir dainuot, ir šokt su visais. Surengiau pasirodymą vaikų dainavimo mokykloje. Ten mažulytės salės vaikų kėdutės buvo pilnai užsėstos mamyčių ir vieno tėvelio. Tad nežinau, kam didesnis džiaugsmas buvo - vaikams ar mamytėms Mino pamatyt. (Juokiasi.)
- Sakai atvažiavai į Ameriką susipažinimo tikslais - ar tai reiškia, kad atvykai „apsiuostyti“ ir planuoji kelti sparnus už Atlanto? Jei taip, kokioje sferoje matai save? Ar dainavimas yra tavo ateities planuose?
- Dainavimas, renginių vedimas ir organizavimas yra ta sfera, kurioje save randu ir gerai jaučiuosi. Šešti metai profesionalioje scenoje Lietuvoje. Per tą laiką gal ir yra buvęs koks vienas laisvas savaitgalis - visus kitus tenka dirbti. Tad faktai kalba patys už save. Beje, savo tikslą įgyvendinau ir pajauninau savo auditoriją modernesnėmis dainomis ar šiek tiek kitokiomis, nei tradicinis lietuviškas „popsas“. Tokiom kaip "Netobulas angelas" ar "Deimantas". Vis populiarėja mano koncertinės programos vestuvėse ir jaunųjų šokiai man bedainuojant. Teko net specialią dainą tam pritaikyti. Atsivėrė užsienio durys mano koncertams, nors kol kas tik Europoje - Anglijoje, Airijoje, Skandinavijoje. Ir, žinoma, pas lietuvaičius. Dėl gyvo dainavimo, bendravimo ir itin plačios mano programos, kur dainuoju lietuvių, rusų ir italų kalbomis užsienio lietuviai pamėgo mano koncertus. Pavyzdžiui, Londone viename žinomiausių lietuviškų restoranų jau lankiausi tris kartus, nors jie tik 10 mėnesių kaip atsidarę. Amerikoje rengti koncertus man dar anksti, manau tai bus galima planuoti po keleto metų, kai publika žinos daugiau mano dainų. Gal pavyks žengti į Rusijos rinką, nes mano dainas groja "Ruskoje radijo". O mano - vienintelio lietuvaičio - vaizdo klipą rodo "Piervij Baltijskij muzikalnij" kanalas. Man tai jau nemenkas pasiekimas. O po pavykusio "Toto Cutugno" koncertinės programos apšildymo, greitu metu manęs laukia dar viena unikali proga. Pasirodysiu Valerij Meladze koncertuose turo Lietuvoje metu.
- Lankeisi Amerikoje tuo metu, kai siautė uraganas „Sandy“. Ar gamtos stichija nesutrukdė kelionės planų?
- Uraganas manęs nepagavo, nes kai jis „atskrido“ į Ameriką, jau turėjau išskristi, tad nesusitikom. (Šypsosi.) Jis toli buvo. Aš - vėjo mieste Čikagoje, o jis rytinėje pakrantėj. Tik per žinias rodė paniką ir ruošimąsi uraganui. Kai kur perdėtą, kai kur tikrą. Vieni bijojo, kiti sakė - vistiek draudimas padengs - naujas grindis susidėsiu.
- Po kelionės grįžęs į Lietuvą neturėjai kada aklimatizuotis – laukė teismų procesas. Po bylos nagrinėjimo tavo buvusi mergina K. Navickaitė-Tina DELFI papasakojo, kad ją labiau gąsdina tavo grasinimai ir šmeižtas, nei jos turto areštavimas. Kaip vertini tokius pasisakymus ir kaip įsivaizduoji bylos baigtį?
- Nebuvau Lietuvoje mėnesį ir nekalbėjau su jūsų minimu asmeniu jau gal metus, tad kokiu būdu aš galėjau grasinti ar šmeižti nebendraudamas? Šio asmens pasisakymų aš nevertinu, palieku jo sąžinei. Jokių prielaidų dėl bylos baigties nedarau, sprendimus priima tik teismas. Kol vyksta procesas, apie bylą nenoriu nieko kalbėti, nes tai gali būti vertinama kaip spaudimas teismui.
- Ar po savo asmeninės istorijos nepraradai pasitikėjimo moterimis?
Atradau moterį iš naujo – mielą, nuoširdžią ir padorią, su nuostabiu polėkiu gyvenimui ir šeimai. Dabar reikia tik tai pamatyti kokiame nors žmoguje ir viskas gal būt prasidės iš naujo, tik kitaip...
