- Gimėte šeimoje, kurioje savo sceninę karjerą jau buvo pradėjęs vyresnysis brolis Arūnas. Ar jis ir buvo svarbiausias stimulas, paskatinęs Jus studijuoti aktorystės meną?

- Turbūt neišvengiamai suveikė jaunesniojo brolio sindromas. Juolab kad ir visas jų kursas buvo gabus ir sėkmingas. Kadangi Arūnas buvo vienintelis vilnietis kurse, tai mūsų Mama buvo viso kurso mama, o mūsų namai buvo kurso namai, nes „dešimtukas“ daug laiko praleisdavo čia. Ir jeigu galima kalbėti apie teatrą kaip apie tam tikrą virusą, tai aš juo ir užsikrėčiau. Tarp mūsų su broliu yra daugiau nei 10-ies metų skirtumas. Kai jis baigė mokyklą, aš tik pradėjau. Paauglystėje buvo vyresniojo brolio mėgdžiojimo momentų, bet greitai pajutau ir antrą tos lazdos galą – vos žengus pirmus žingsnius mokyklos scenoj... pradėjo lyginti. Sunku tokiam amžiuj pripažinti, kad esi tik garsaus Arūno mažasis brolis ir turi likti jo šešėlyje. Kad tave pamatytų ar išgirstų, reikia ,,tikrų“ darbų...

- Ką jūs prisimenate iš tų dažnų ir ilgų „dešimtuko“ vakarojimų Jūsų namuose. Koks ryškiausias epizodas, įvykis įstrigo vaiko atmintin?

- Man tuo metu patikdavo tylėti ir stebėti, o ne dalyvauti. Aš mačiau rezultatus, bet paties proceso, būdamas dešimties metų, dar nesuvokiau. Sėdėdavau tyliai lyg katinas – ar į jį kas kreipia dėmesį?

- Turbūt visiškai natūralu, kad vienas iš sūnų pasuko Jūsų ir dėdės keliu. Ar neteko atkalbinėti Ainio, nes aktoriaus profesija nėra dėkinga ir lengva, kada ne tu renkiesi vaidmenis, o tave pasirenka.

- Dar ir močiutė – aktorė. O renkantis vaikams profesiją, manau, turi būti jų pačių sprendimas. Man Likimas nepašykštėjo nei dėmesio, nei darbo. Aš niekada negalėjau skųstis, kad neturiu darbų. Gal aš taip išauklėtas, kad jeigu nesulaukiu įdomaus pasiūlymo, darbų susirandu pats. Baigdamas Konservatoriją (dabar LMTA), greta diplominių spektaklių, kurių buvo berods aštuoni, aš dar pakviečiau ir į tris savo savarankiško darbo premjeras. Mes repetuodavome naktimis, visą laisvą nuo paskaitų laiką. Man patiko bandyti, rizikuoti. Taip ruošiausi savarankiškam gyvenimui.

- Bet tos savybės turbūt ateina iš šeimos, iš tėvų. Ar jūs sekėte savo šeimos pavyzdžiu?

- Tėvai susilaukė manęs būdami brandaus amžiaus. Ir jų draugai garbaus amžiaus, bet labai šviesūs, darbštūs ir sąžiningi žmonės. Vasarą laisvalaikį mielai leisdavau ne su bendraamžiais, o su tėvų draugais. Kai atėjo studijų metai, greit supratau, kad turiu būti savarankiškas ir atsiriboti nuo bet kokių įtakų. Anksti gavau išbandymą kino filmu „Amerikoniška tragedija“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį. Po to vaidmens nebereikėjo įrodinėti, kad yra ne tik aktorius Arūnas Storpirštis, bet ir jo brolis Gediminas.

- Gimė aktorius Gediminas?

- Tapau žinomas. Kartu suvokiau, kad profesiškai esu baltas lapas. Mano specialybės dėstytoja, profesorė Algė Savickaitė, pažiūrėjusi filmą pasakė: suvaidinai kaip davė Dievulis ir gamta, dabar laikas mokytis profesijos. Ir buvo visiškai teisi. Pradėjau filmuotis baigęs pirmą televizijos režisūros kursą. Visada norėjau būti aktorius, bet tais metais tokio kurso nerinko. Tad rinkausi tarp mokslo fotografijos technikume arba vaidybos studijų Maskvoje ar Peterburge, bet ten būtų tekę mokytis svetima kalba... O jeigu niekur neįstoji, keliauji į sovietų armiją. Šita perspektyva manęs visai neviliojo. Likimas susiklostė palankiai, ir po pirmų studijų metų išėjau akademinių atostogų, nes derinti mokslą ir darbą filme buvo neįmanoma. O grįžau į aktorius rengusį kursą. Jei filmuodavom Vilniuj ar šalia jo, po filmavimo, nepaisant kada jis baigdavosi, aš dar skubėdavau į specialybės paskaitas. Nenorėjau praleisti pirmo kurso, kur buvo dėstomi mano siektos specialybės profesiniai pagrindai. Motyvo mokytis man tada tikrai netrūko.

Gediminas Storpirštis
- Turbūt įgimtas smalsumas inspiruoja ir Jūsų asmenybės daugiabriauniškumą: esate aktorius, teatro pedagogas, bardas. Kuri veikla jums arčiausiai širdies ir duoda didžiausius dvasinius dividendus?

- Kas žino, kiek tų briaunų žmogus turi... Paimkime Rubiko kubą, kuris turi daug spalvotų plokštumų. Kiekviena plokštuma – tai atskira veikla, kurioje dirbu, ji praplečia ir papildo visumą. Pavyzdžiui, muzikavimas vienumoje – lyg meditacija, nes gitaros stygos skleidžia vibracijas, kurios padeda įveikti stresą. Jo sunku išvengti kolektyvinėje kūryboje. Mokytojas ar režisierius – naujos plokštumos. Psichologai tvirtina, kad žmogus, keisdamas įvairias veiklos kryptis, ilsisi (juokiasi). Galima sakyti, kad aš ne dirbu, o visą laiką ilsiuosi, nes iš teatro šoku į muziką, iš muzikos – į pedagogiką ar rašymą, o iš ten – į organizacinius rūpesčius...

- Papasakokite plačiau apie savo ilgametę švietėjišką pedagoginę veiklą seniausioje Lietuvoje jaunimo teatro studijoje „Elementorius“. Kaip Jūs dirbate su jaunimu? Ar turite sukūręs sistemą, metodiką. Ar jūs tik dalijate savo žinias ir aktorinę patirtį, ar ir pats kažką gaunate iš jaunimo?

- Be abejonės, duodamas pats gauni. Didelė dovana dirbti su jaunimu, nes jų energija stipri ir šviesi. Jie trokšta žinių ir verčia nuolat judėti, mąstyti, nenurimti. Matydamas jų akis, aš turiu nuolat ieškoti, turiu rasti, kas dar man įdomu. Aš negaliu dėstyti to, kuo pats netikiu. Ir jeigu aš kažką teigiu arba mokau, tas mokymas veikia ir mane. Dažnai būdamas scenoje prisimenu savo pastabas, išsakytas studijoje, ir jos mane patį motyvuoja kaip aktorių. Šešerius metus dėl darbo LMTA mano susitikimai studijoje buvo sustoję, bet nuo šio rugsėjo aš vėl bandau beprotiškame savo grafike rasti laiko darbui su jaunimu.

- Kokius tikslus keliate sau dirbdamas su jaunimu – pasiekti meninį rezultatą, ar jums daug svarbesnis pats procesas?

- Kelias yra svarbiau. Mano uošvė, Jaunimo teatro aktorė, Valerija Karalienė, įkūrusi legendinį dramos būrelį ant Tauro kalno (kurį ir aš pats lankiau), vėliau tapusį teatro studija „Elementorius“, buvo suformulavusi kelias tezes: 1) netalentingų vaikų nėra, 2) jokių priėmimo konkursų ir atrankų, 3) studijoje lieka tie, kuriems įdomu, 4) mes nerengiam aktorių, tik gerus teatro žiūrovus. Nors apie 70 žmonių iš šios studijos jau tapo profesionaliais teatralais, ir jų skaičius vis dar auga... Visi čia dirbantys vadovai supranta, kad rezultatas – tik tarpinė stotelė kiekvieno kelyje.

Aišku, kai dirbi, darai ką gali, neskaičiuodamas laiko. Mane domina ne linijinis, o vertikalus laikas – dvasinė raida. Man atrodo natūralu dirbti per naktį, tiek, kiek reikia, neskaičiuojant valandų. Kas pamatuos, kaip našiai tu dirbi, kokios psichinės, fizinės ar energetinės tavo sąnaudos? Kūryboje būna labai intensyvių momentų. Kelia nuostabą, kai ekonominius principus valdžia bando taikyti menui. Tai rodo visišką tų žmonių neišprusimą. Matome, kas nutinka, kai seimūnai dalyvauja įvairiuose TV šou projektuose... Man tai kelia didžiulę nuostabą...

- Man atrodo, labai švelniai pasakyta.

- Kas girdi – išgirs, o kas nenori – neišgirs ir stipriau pasakius. Dabar aplinkoje vyksta svarbūs pokyčiai, bet norint juos pastebėti reikia išmokti skirti pustonius. Daugelis skuba į gamtą, nes ieško tylos, darnios aplinkos, ten jie greičiausiai atgauna pusiausvyrą. Ten mažiausiai pastebima žmogaus veikla. Kai žmogus kuria, norėdamas parodyti tik save, pasipila klaidos. Pradžioje buvo tik sakrali erdvė. Meninė erdvė atsirado, kai atsirado autorius. Vieniems rūpi, kad būtų įdomus pasakojimas, kitiems – kad būtų garsus pasakotojas. Harmonija galima tik pirmu atveju.

Tačiau menas – puiki terpė egoizmui skleistis. Nors teatras gali būti ir intensyviausia saviugdos ir savęs pažinimo mokykla. Pavyzdžiui, sporte šiuo metu pasiekiama stulbinančių rezultatų, nes keičiamas požiūris į treniruotes. Pasiektas rekordas yra dabartinė žmogaus galimybių riba. Tada turi suvokti, kad tai nėra galutinė riba, turi suformuluoti naują siekiamybę ir ieškoti būdų, kaip to pasiekti. Kalbant apie teatro mokslą, linkėčiau, kad jauni žmonės, stovėdami ant gimtos žemės, svajotų aukštai, tikėtų savo galimybėmis ir žinotų, kaip tai pasiekti.

- Pakalbėkime apie Jūsų vaidmenis. Panevėžyje prieš keletą metų vyko tarptautinis Baltijos šalių teatrų festivalis. Ten buvo atvykę svečių iš kaimyninių šalių – Latvijos, Estijos, Rusijos. Neapsieita be nesklandumų, nes nebuvo spektaklių vertimo į anglų kalbą. Lietuva rodė spektaklį apie partizanus „Bunkeris“. Vienintelė scena, kurią žiūrovai suprato be vertimo, buvo Jūsų vaidinamo partizano Kurmio pamoka, skirta žiūrovams salėje. Užsienio teatrologai per aptarimą kalbėjo, kad aktorius spinduliavo kažkokią šviesą, pozityvią energiją, ir todėl jie viską suprato be vertimo.

- Dėkoju už išsakytą nuomonę. Aš tikrai džiaugiuosi šiuo metu esamais darbais, nes jie labai skirtingi – nuo literatūrinio teatro iki komedijos ar tragifarso. Jūsų minėtas Kurmio vaidmuo man brangus, nes tada prasidėjo mūsų kūrybinis bendradarbiavimas su Vytautu Landsbergiu jaunesniuoju, su kuriuo, beje, buvome klasės draugai. Iš pradžių turėjome dalyvauti naujų lietuviškų pjesių skaityme. Vytautas pasikvietė aktorius iš keturių teatrų, repetavome kelias dienas nuo ryto ligi vakaro. Buvo taip smagu ir įdomu, kad nenorėdami nutraukti proceso prašėme valgyti atnešti į sceną. Pradžioje buvo tik idėja ir daug dokumentinės medžiagos, kurią reikėjo įvilkti į sceninį rūbą. Tapome laureatais, ir Nacionalinis teatras pasiūlė pastatyti šią pjesę.

Dalyvavau kūrybos procese nuo pradžios iki pabaigos. Minėta Kurmio pamoka atsirado jau spektaklio kūrimo metu. Kurdami rūpinomės ne tik savo personažais, bet ir spektaklio visuma. Vėliau panašiu principu su šiuo režisieriumi kūrėme ir kitus spektaklius: „Briedis Eugenijus“, ,,Gedimino sapnas“, „Angelų pasakos“ ir kt.

- Galima sakyti, kad šiuo atveju aktorius turi gerokai daugiau kūrybinės laisvės. Patiria daug kūrybinio džiaugsmo, bet kita vertus, neišvengia didesnės atsakomybės ir rizikos, kad gali nepasisekti.

- Nežinia, rizika, atsakomybė – mūsų darbo dalis. Iš tiesų, ilgas kelias, kol spektaklis įgauna savo formą, būna daug pjesės variantų, sceninių sprendimų. Didelis džiaugsmas turėti šalia gyvą dramaturgą, kuris jau kitą dieną atneša ištaisytas scenas. Bet kartais tenka tą procesą stabdyti, nes meninių atradimų paieškos dažnai tęsiasi iki generalinės repeticijos ir dar ilgiau. Aišku, spektaklis kinta ir po premjeros. Paskutinė tokia patirtis – Jono Vaitkaus ir Alberto Vidžiūno režisuotame Jaunimo teatro spektaklyje Arvydo Juozaičio „Vilniaus širdis“, kuriame man tenka vaidinti istorinę asmenybę – maršalą Juzefą Pilsudskį.

- Ar jums neatrodo, kad Juozaičio dramas yra įdomiau skaityti nei statyti scenoje. Kaip sekėsi dirbti su pjese ir dramaturgu?

- Buvo įdomu, gal todėl ir nesunku. Autorius buvo geranoriškas, sutiko taisyti, perrašinėti pavienes scenas. Aktoriai ir režisieriai surašė ištisą klausimyną dramaturgui – kodėl? Dramaturgui viskas aišku, o mums – ne. Jeigu neaišku mums, neaišku bus ir žiūrovams, todėl sutinku, kad parašyta pjesė gerokai pakinta perkelta į sceną.

- Kur, Jūsų manymu, slepiasi spektaklio vaikams „Arklio Dominyko meilė“ fenomenas. Nors jau suvaidintas daugybę kartų, jis vis dar gyvas, gerai lankomas, mėgstamas vaikų ir suaugusiųjų. Gal todėl, kad katastrofiškai mažai Lietuvoje statoma spektaklių vaikams?

- Nemanau, kad statoma mažai. Vaikai su tėveliais kažkaip intuityviai pasirenka, ką žiūrėti. Mums su Neringa Varnelyte smagu, kad vis dar pilnos salės ir neretai „trūksta“ bilietų. Spektaklyje daug improvizacijos, šėlsmo, nes ko tik nepadarys Arklys Dominykas iš meilės Rugiagėlei. Su spektakliu pabuvojome už Atlanto, Ispanijoje, Skandinavijoje, Belgijoje ir kitose šalyse, ir visur jis kalba, jį žiūrovai supranta, nors vaidiname lietuviškai. Vadinasi, istorijai pasakoti atrasta tiksli scenos kalba. O spektaklis nuolat keičiasi, jis gyvas, nors jau baigėme aštuntą sezoną.

- „Angelų pasakose“ vaidinate su savo sūnumi Ainiu. Tai taip pat gana neįprasta ir prasminga – tėvas vaidina kartu su savo atžala.

- Kai pasirodė V. V. Landsbergio knygelė „Angelų pasakos“, Vytautas paprašė manęs įrašyti pasaką ir sukurti dainas. Kadangi pjesėje veikia du archangelai, tai ir nusprendžiau skaityti dviese su Ainiu, kuris buvo tik pradėjęs studijas LMTA. Smagiose Vytauto istorijose pinasi tradiciniai ir šiuolaikinio gyvenimo ženklai. Įvairių žaidimų metu paliečiamos giluminės, pirmapradės tiesos. Visada su dideliu džiaugsmu einu vaidinti jo režisuotų spektaklių vaikams.

- Ar galima sakyti, kad vaikų spektakliuose aktorinės improvizacijos yra daugiau.

- Nežinau. Gal yra daugiau tiesioginio bendravimo su vaikais, o jų atsakymai diktuoja improvizacijas. Aš kartais sąmoningai juos provokuoju... Ieškau kabliukų...

- Kokie tie kabliukai?

- Kad žinočiau... Tai, kas grąžina į šią akimirką. Aš negaliu užmiršti alto virtuozo, dirigento Jurijaus Bašmeto vieno interviu, kuriame jis pasakė: „Jeigu aš per koncertą nesukuriu nieko naujo, aš stengiuosi kuo greičiau tą koncertą pamiršti.“ Jis gi groja kūrinius, kur tiksliai įvardytas tempas, dinamika, visi interpretaciniai niuansai. Tik vėliau supratau, apie ką jis kalba. Ir tai tapo mano siekiamybe.

- Pradėjome pokalbį apie kartas, apie šeimos tradicijas. Jūsų šeima darni, jos nelydi skandalai ar išdavystės, nors paprastai menininkai neišvengia intrigų, pavydo, konkurencijos. Kokiais dekalogais vadovaujatės, kad išlaikytumėte harmoniją šeimoje. Gal sekate savo tėvų tradicijomis.

- Žinoma, tėvai perduoda kai kuriuos dalykus: draugystės vertę, atsakomybę už savo poelgius, šeimos šventes... Perimi tai iš tėvų, bet kuri ir savas tradicijas... Pirma spontaniška mintis, šovusi į galvą, – tai mano dėstytojos, profesorės, šviesios atminties Algės Savickaitės tezė – arba vaidini gyvenime, arba scenoje. Turi pasirinkti. Jei pradedi vaidinti gyvenime, vis mažiau lieka jėgų scenai.

Studijų metais mes skyrėme daug laiko, kaip įeiti į vaidmenį, bet svarbu ir iš jo išeiti. Gal todėl man svarbi darna mano aplinkoje, mano namuose. Antraip aš negalėčiau dirbti. Nesakau, kad gyventi darnoje yra paprasta ir lengva. Bet jei tai yra siekiamybė, ji pasiekiama. Aš turiu kur grįžti, kur esu laukiamas. Net jeigu nebūtų teatro – neprapulčiau.

- Kur atgaunate jėgas, pailsite nuo beprotiško gyvenimo tempo?

- Prieš kelerius metus pabėgau į gamtą. Mane džiugina augantis poreikis mieste dirbti, o gyventi arčiau gamtos. Aš nenustoju džiaugtis, galėdamas stebėti, kaip gamtoje kinta metų laikai: paukščių giesmės, garsų, kvapų, žolynų spalvų ir atspalvių įvairovė. Supratau, kad Žemė turi savo valią ir sąmonę, ji gyva. Šiemet ji be galo dosni uogų, grybų, obuolių... Gyvybės paslaptis – ne žmogaus rankose, gal todėl svarbu įsiklausyti, ką mums kalba Pasaulis.

Blaškydamiesi miesto gyvenime, nepastebime daug mums siunčiamų ženklų, kurie padėtų susivokti dabartyje. Po mano šviesios atminties Tėvelio mirties kitą dieną nuvyto viena pusė jo prižiūrėto fikuso, o tėvelio mirties akimirką be priežasties nukrito ir sudužo draugų dovanotas jo mėgstamiausias arbatos puodukas su užrašu „Neišleisk šilumos“, ir visi, būdami visai kitoje erdvėje, be atskiro pranešimo suprato, kas tą akimirką atsitiko. Tokių ženklų pilnas kiekvieno gyvenimas...

Ainis Storpirštis: „Vaidindamas esu aš, ir niekas kitas“

Ainis Storpirštis
Susitikome su aktoriumi Ainiu Storpirščiu Jaunimo teatre, kuriame daugelį metų dirba kelios kartos – tėvas Gediminas, dėdė Arūnas, pastaruoju metu ir pusbrolis Simonas. Ainis nostalgiškai prisiminė, kad vaikystėje mėgo teatrą ne tik kaip meną, bet ir kaip pastatą, kuriame vyksta kažkas įdomaus. Pavyzdžiui, fojė, kuriame tądien su Ainiu bendravome, anksčiau stovėjo biliardo stalas, foteliai, po kuriais palindę su Simu slapčia klausydavosi, ką šneka aktoriai. Kampe stovėjo nemokamas „gazirovkės“ aparatas – paspaudi mygtuką, ir bėga vanduo.

Atsiminimai apie vaikystėje matytus spektaklius palengva trinasi ir turi kažkokį rūko prieskonį, galbūt todėl, kad teatre tuomet ir tiesų buvo daug rūkoma. Išliko įspūdis – tamsus juodas kambarys, kuriame tavęs laukia kažkas jaukaus, bet nedrąsu įeiti... Pokalbio metu Ainis gerai įsižiūrėjo į ant sienos kabantį gobeleną ir tik tada pastebėjo, kad pavaizduotas jame angelas turi ne tik sparnus, bet ir dalgį. Galbūt todėl pokalbis sukosi ne tik apie teatrą, bet ir apie gyvenimą, tikėjimą, mirtį.

Jaukus pokalbis, akylai sekamas mirties angelo, sugulė į trumpus jauno, tačiau jau šiemet „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanoto aktoriaus monologus.

Apie vaidybą. Aš nelabai tikiu, kad kūrimo procese aktorius sugeba virsti kažkuo kitu. Žmogus per plati būtybė, kad jam reikėtų tapti dar kažkuo kitu. Vaidindamas esu aš, ir niekas kitas. Duok Dieve man per gyvenimą sužinoti nors 20 proc. to, kas aš esu. Todėl teatras yra puiki erdvė, norint pažinti save. Pavyzdžiui, jeigu tu gali vaidinti brolį Aliošą, tu turi šventojo savyje, o jei gali vaidinti Roberto Zucco – tu turi savyje serijinio žudiko savybių. Tai yra faktas. Vaidmenys atveria tave patį. Blogai suvaidintas brolis Alioša – suprask, tavo šventasis toks – prastas. Vaidmenys, ypač „No Theatre“ teatre daro didžiulę įtaką asmeniniam gyvenimui. Bandai gyventi tuo, ką tuo metu kuri. Žmogus negali nevaidinti ir nereikia jam nevaidinti. Gyvūnai irgi vaidina, apsimeta mirusiais, nors atrodo, kam jiems to reikia. Žinoma, nėra gerai, kai apsimetimas naudojamas pikto labui, bet kai naudojamas norint užgniaužti savo blogąsias savybes arba su jomis susigrumti – išspręsti arba susitaikyti, kad tu jų daugiau nebespinduliuotum – tai puiki priemonė. Teatras veikia per daug tavo visumos, kad jį būtų galima vadinti profesija. Aš neįsivaizduoju, kaip galiu vadintis teatro profesionalu, jei kiekvieną kartą, prieš išeidamas į sceną, vos nesisioju į kelnes iš baimės. Visada baisu, ir neturi būti nebaisu.

Apie vaidmenis. Pirmasis didelis vaidmuo – Martynas spektaklyje „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“. Aš amžinai būsiu dėkingas Justui Terteliui ir Aidui Giniočiui, kurie pakvietė mane vaidinti, nes po Martyno prasidėjo mano aktorinė karjera. Mane pastebėjo, pradėjo kviesti kiti režisieriai. Martynas gana ironiškas ir ciniškas, bet kartu mylintis žmogus, kuriam rūpi neabejingumas. Maištautojas, norintis kažką pakeisti pasaulyje, siekiantis tiesos. Tarsi mano alter ego. Beno vaidmuo spektaklyje „Išvarymas“ suveikė kaip meilė savo šaliai, tautai, žemei. Į daugelį iškilusių klausimų šiuo spektakliu buvo atsakyta. Aš realiai nesuprantu žmonių, nes jų poreikis palikti gimtą šalį yra absoliučiai priešingas man. Ir Lietuvoje yra daug galimybių ką nors veikti. Aš galiu įsivaizduoti, bet giluminiai išgyventi emigrantų situaciją man yra labai sudėtinga. Vaidmuo misteris Fluxsus parodė kitokį požiūrį į gyvenimą, kuris paremtas idėja, kad viskas yra juokinga. Miršti – labai juokinga, skauda – o Jėzau, kaip juokinga... Iš to gimė meno judėjimas Fluxsus. Mes pabandėme Druskininkuose su kūrybine grupe pagyventi tuo režimu, tai aš, grįžęs į Vilnių, dar kelias dienas nešiau pusryčius į Katedros aikštę. Pirkdavau puodukus, lėkštutes, padėdavau kavos, pyragaitį ir pasišalindavau. Akciją „Fluxsus pusryčiai“ inspiravo vaidmuo. Atsirado toks poreikis tai daryti, kad ne vienu šūviu du zuikius nušautum, bet paleistum keturiolika apkabų į debesis. Bent jau man daug dalykų atvėrė Rudnosiukas spektaklyje „Atėjau, pamačiau, negalėjau“. Tas vaidmuo man suteikė drąsos būti nevykėliu gyvenime. Aš tapau nevykėliu, t. y. pradėjau mažiau būti vykėliu gyvenime. Aš iš tikrųjų jaučiuosi nevykėlis daugelyje sričių, ir pradėjau to nebijoti. Civilizacija nuolat kuria modelius, kokie mes turime būti. Sunku atmesti visa tai, ką tavo akys ir ausys priima. Sąmonėje fiksuojasi toks piešinys – tu turi būti gražus, doras, turtingas, protingas, bet kartu nuoširdus ir švelnus. Tokius iškelia reikalavimus, kad jie kelia juoką. Bet tu dažniausiai pasąmoniškai bandai to siekti ir tuomet suvoki, kad esi visiškas nevykėlis gyvenime.

Apie improvizaciją. Teatras – žaidimas, saugumo jame nėra. Bet nebandydamas, nerizikuodamas nesužaisi gerai. „Išvaryme“ mes su kurso draugu Mariumi Repšiu daug improvizuojame. Net Ivaškevičius dėl to ne kartą priekaištavo. Yra pjesės rėmai ir mūsų bajeriai, kurie per ilgą laiką jau nusistovėjo. Bet kiekvieną kartą būdamas scenoje žiūriu į Marių ir galvoju, kokią „dovanėlę“ atsinešė šį kartą. Dažnai ir aš, atsikėlęs ryte, suku galvą, kokią nesąmonę šiandien iškrėsti. Spektaklis tave „veža“ vien dėl to, kad tu nekantriai lauki būtent tos akimirkos, kai padarysi sugalvotą nesąmonę. Kartais patenki į vakuumą, kai nežinai, ką daryti, bet susiimi ir apsimetęs tarsi nieko neįvyko tęsi toliau. Būna, kad sugalvoji kokį šposą, bet jis visiškai nepavyksta, įsitvyro nejauki pauzė, bet gauni gerą spyrį ir toliau pradedi labai tiksliai veikti. Daugiausia improvizacijos buvo mūsų kurso spektaklyje „Žvaigždžių kruša“. Ištisa improvizacija, kurioje vykdavo bet kas. Ką randi, tą ir tempi į sceną, tegul partneris daro su daiktu, ką nori. Gal kartais nėra gerai, bet man iš esmės tas žaidimas, tie kvailiojimai scenoje labai patinka. Kai per daug rimtai žiūri į medžiagą, kažkas pasidaro ne taip, net nežinau kas.

Apie partnerius. Partneris yra labai svarbus. Ir Marius, ir visi kiti kurso draugai yra tobuli mano partneriai. Vaidinti su kitais yra gerokai sunkiau. Priklauso nuo to, kokioje pozicijoje tuo metu esi. Pavyzdžiui, „Hamlete“ Meškauskas veda istoriją, todėl visi kiti aktoriai prie jo turi derintis. Vaidindamas „Išvaryme“ susidūriau su skirtingų kartų ir mokyklų aktoriais. Reikėjo labai daug laiko adaptacijai, kad suprastum, kaip reikėtų kurti kartu. Kai keitėsi žmonės vienas po kito, mane tai varė iš proto. Nes tu dirbi dirbi, ateina kitas žmogus, ir tu supranti, kad scena neina vien dėl to, kad vaidinu kaip seniau, nors reikia veikti jau visai kitaip. Nes teatras – kolektyvinis menas. Mano partneriai – aprengėjai, kurie tau užkulisiuose per minutę nuvalo prakaitą, pataiso grimą ir dar spėja perrengti. Scenos darbininkai, kurie „Išvaryme“ suveržia strypus taip, kad aš nenusivožčiau nuo jų. Jeigu jie būtų blogi partneriai, aš jau būčiau negyvas. Partneriai yra žmonės, pardavinėjantys bilietus, ir jeigu jie būtų mėšlini, salė būtų tuščia, ir panašiai.

Apie šeimą. Nėra paprasta pasiekti harmoniją šeimoje. Mano tėvai daug dirbo su savimi. Ką statė, tą ir turi. Sakoma, jeigu palieki savo sūnui megztinį, mašiną ir butą – tai buvai blogas tėvas, o jei palieki draugus, tikėjimą ir padėką – tu buvai geras tėvas. Tėvo draugai yra mano draugai, ir tai rodo didelį pasitikėjimą manimi.

Apie tikėjimą. Tikėjimas atėjo tikrai nuo tėvų. Mano tėtis vaikui, viskuo besidominčiam ir klausinėjančiam, pasakė, kad yra toks Dievas. Ir man knietėjo išsiaiškinti, kas tai yra. Aš pats sau įsivardijau, kad laiku mane nuvedė į Bažnyčią. Manęs nenuvedė į pastatą bažnyčią, mane nuvedė į tai, ką aš norėčiau palikti po savęs. Žmonės dažnai nesupranta, kad kam skiri laiko, tą ir turi. Jeigu tu sieksi tik karjeros, tu liksi vienas. Jeigu tu į savo bažnyčią įsileisi draugus – jie užeis. Kai kurie išeis, kai kurie išduos..., vienas liks. Ir tas vienas gali tau 40 metų laimę nešti. Japonijoje yra du žmonių tipai. Valdovai, kurie teigia esantys dievai, ir samurajai, tarnai. Kuriam iš jų lengviau gyventi? Man, pavyzdžiui, lengviau gyventi, kai aš kažkam tarnauju. Nesugalvoju nieko kilniau, kaip tarnauti Aukščiausiajam ir būti jo įrankiu. Aš to tikrai norėčiau ir dažnai prašau, kad manęs neapleistų, suteiktų jėgų priimti tai, ką duoda. Ir geri, ir blogi dalykai laiko perspektyvoje bus nesvarbūs, jie visi bus brangūs. Net ir išdavystė bus brangi, kai į ją pažvelgsi po dešimties metų. Sakysi, gal ir gerai, kad ji mane išdavė, kad atsikabino nuo manęs tada, o ne dabar. Likimu tikiu, Aukščiausiuoju tikiu ir angelais tikiu, ir civilizacijom kitom tikiu. Mėgstu pasakas ir fantastines knygas, ir šventuosius raštus. Aš esu dvasios našlaitis, nes neturiu vieno tikėjimo. Vienas mano draugas anarchistas man pametė idėją, kad tada, kai pasirinksi vieną kelią, tu būtinai kažkur nueisi. Besidairydamas į šalis, tu patirsi visko po truputį, bet nepajausi visumos ir pilnatvės. Kuo toliau mąstau, tuo labiau suprantu, kad jis buvo teisus. Yra daug religijų ir sektų, bet tik eidamas vienu tikėjimo keliu tu sutvirtėji. Tai tuo atžvilgiu aš negaliu pasigirti, iš tiesų esu dvasios našlaitis.

Apie laisvalaikį. Aš turiu hobį žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai psichologinis vakuumas, kai visiškai atitrūksti nuo realybės, kažkur išskrendi. Kai būna debesys, mėgstu žiūrėti į dangų ...pažvelgi aukštyn į žvaigždes, ir tavęs nebėra... jautiesi kaip ameba, kaip kaktusas. Man reikia atsijungti. Jei mane uždarytų į narvą – nusišaučiau.

Apie mirtį. Man kvailai skamba mintis, kad žmogus, miręs sava mirtimi, eina į rojų, o pasikabinti ant gyvatuko jau yra blogai. Koks skirtumas, faktas yra vienas – tavo mašina veikė ir staiga ji sugedo. Aš tikiu, kad tu nemirsi anksčiau nei tau skirta. Man įdomus indėnų mąstymas, kad mirtis nuolatos stovi šalia žmogaus per ištiestos rankos ilgį. Ir šią akimirką stovi šalia. (Atsitiktinumas ar ne, bet būtent tą akimirką Ainius pamato ant sienos kabančiame gobelene angelą su dalgiu, turbūt mirties angelą). Mirties angelas yra pats gražiausias iš visų. Kai jis ateina pakviesti sielos, siela negali atsispirti jo grožiui ir aklai seka paskui. Man svarbiausia, kad tą akimirką aš nebūčiau nusivylęs, jog ne viską gyvenime pabandžiau. Dėl to man toks variklis yra mirtis, ir aš absoliučiai pozityviai žiūriu į ją. Jei tau norisi pastovėti ant namo stogo, eik ir stovėk. Sprendimą priimsi pats, ir jis bus labai paprastas – arba gyventi, arba mirti. Ir jei tu nuspręsi gyventi, bent jau dvi savaites gyvensi visiškai kitaip: pasakysi myliu visiems, kuriuos myli, ačiū – visiems, kuriems dar nespėjai padėkoti... Tai yra tokia gyvenimo kokybė, toks galingas užtaisas...