Pakabukas. “Mama yra Mama”. Sūnaus Nojaus dovanotas man 30-mečio proga. Tai brangiausias daiktas kurį turiu. Užrašas pats daug ką pasakantis. O man reiškiantis atleidimą. Už būtį. Ir nebūtį. Tai mano vilties ir drąsos simbolis.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Atvirukas. Dovanotas vieno artimiausių žmonių mano gyvenime, prieš pirmą rimtą pasirodymą scenoje. Tai buvo Felikso Bajoro 5-oji simfonija, balsui ir orkestrui. Šį atviruką visada persidėdavau į naujos ruošiamos rolės natas, kaip sėkmės simbolį. O šie parašyti žodžiai lydėjo mane gyvenime žingsnis po žingsnio. “Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų”.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Žiedas. Tai yra žiedas, kuris priklausė mano močiutei. Jį man padovanojo tėtis.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Dėžutė. Ją gavau būdama 7-erių metų iš mamos, jai grįžus po ilgų gastrolių. Kiek pamenu, tuo metu labai laukiau kažkokios konkrečios dovanos, kurios dabar nepamenu. Bet mama parvežė dėžutę, pilną zefyrų. Pamenu jos ašaras akyse ir žodžius, kad jai neužteko pinigų nupirkti to, ko buvau užsigeidusi. Pamenu, kaip saugodama valgiau zefyrus, o dėžutė išliko ypatinga visam gyvenimui.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Pavana. Kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio specialiai man rašytas kūrinys, kurį jis įrėmino ir kaip paveikslą padovanojo man.

Dažniausiai brangiausias dovanas gauname netikėtai arba tuomet kai nebesitikime. Apytiksliai prieš 10 metų, Giedriaus prašiau man labai patikusį kūrinį Moriso Ravelio Pavana mirusiai Infantai pritaikyti balsui, bet po 10-ties metų šios dovanos tikrai nesitikėjau gauti. Šis kūrinys visada skambės mano širdyje ir tikiuosi dar ne vienoje scenoje.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Dienoraštis – knyga. Šiais metais Vengrijoje sutikau be galo talentingą, be galo šviesios sielos ir beprotiškai nuskriaustą vaiką. Žmogų, kurio akyse diena iš dienos šoka mirtis. Paprastai nieko nežadu, bet šitai mergaitei pažadėjau sugrįžti į Vengriją, jei ji pažada pasilikti šitoje žemėje iki tol, kol sugrįšiu. Manau, šis žmogus turėtų dalintis savo trumpa ir be galo didele patirtimi su visu pasauliu, todėl pasakiau jai, jog ji turėtų būti rašytoja. Ši knyga – dienoraštis - buvo jos pirmas angliškai rašytas tekstas, o ji vis dar yra šioje žemėje, turi daug svajonių ir žada jas įgyvendinti.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Lėlė. Tai taip pat viena iš labai netikėtų dovanų. Ją pernai man padovanojo moteris vardu Olga, kuri padėjo man išversti vieną prancūzišką tekstą. Dovana buvo netikėta, o greičiau netikėtas buvo žmogaus poelgis. Ši moteris visą gyvenimą kolekcionavo lėles. Man užėjus pas ją pirmą kartą ji tiesiog ėmė ir ištraukusi iš spintos man padovanojo vieną iš savo brangių lėlių. Kuri (ne) atsitiktinai buvo iš Nicos. O Nica yra mano paauglystės miestas.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

“Kartą Amerikoje”. Šią knygą gavau šiais metais gimtadienio proga. Nors šita istorija mane lydėjo nuo pat vaikystės – nepamenu, kada pirmą sykį išvydau šį filmą, bet buvau dar visai vaikas. Šio filmo dėka Draugystė įgavo tikrąją to žodžio esmę. Man labai labai pasisekė, nes gyvenimo kelyje sutikau tikrų Draugų. Tikra komanda, su kuria žengiau žingsnis žingsnin, širdis širdin visą savo sąmoningą gyvenimą. Kaip ir kiekvieno iš mūsų gyvenime yra duobių ir pakylėjimų. Šie metai man buvo be galo sunkūs ir klampūs. Tokiais atvejais sugrįžti į gyvenimą padeda tik mūsų prisiminimai ar idėjos. Ši knyga man buvo tarsi plaustas, už kurio užsikabinau nešina sraunios nevilties ir nebūties upės. Tiesa, tai buvo dovana komandos, draugų, kurių dėka buvau, esu ir tikiuosi dar pabūti (juokiasi).

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Bilietai į “Lietuvos” kino teatrą. Tai 2005 09 25 dienos bilietai – dienos, kai “Lietuvos” kino teatras buvo pasmerktas mirčiai. Drauge nusinešdamas mano daugybės metų pokalbius prie kavos puodelio su brangiais žmonėmis. Daugybę neišdildomų kino kadrų ir dar daug daug visko. Tą dieną žiūrėjome "Skrydį virš gegutės lizdo". Tai vienas stipriausių filmų ir tinkamiausias šios nelygios kovos su realybe pavyzdys. Bet kiekvienas, kuris prisimena šio filmo pabaigą niekada nepasiduos. Aš taip pat.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kino scenarijus "Nesamasis laikas". Šis daiktas man nepriklauso. Kaip ir nei vienas tikriausiai, nes manau, kad daiktai iš tikrųjų gyvena savo atskirą gyvenimą, visiškai nepriklausomą nuo mūsų iliuzijos apie jų prasmę.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Labai daug man brangių daiktų yra pasislėpę nesamajame laike. O gal tai aš jame pasislėpiau. Nežinau, bet kokiu atveju mano širdyje jie gyvena tame laike ir toje prasmėje, kurią susikūriau.

Mano baleto suknelė, kurią man pasiuvo močiutė.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kulka, kurią man padovanojo vienas išmintingiausių Lietuvos Karių-Gabrielius Liaudanskas-Svaras.

Nojaus krikšto akmuo su užrašu "Nebijok", kurį jam dovanojo krikšto mama. Jis gyvena seife, kurio raktas irgi pasislėpęs nesamojo laiko amžinybėje.

Atvirukas iš Japonijos su A.Marčėno eilėraščiu "Dovana". Štai šis eilėraštis:

Dovana

Štai jau trisdešimt metų manęs nesuranda mirtis

mano amžiaus debilė iškėlus saldainio blizgutį

stovi veidu į saulę ir jos akyse paslaptis

man dar kartą įrodo prasmingą budėjimą būti
ačiū Dieve už ženklą, už dovaną tavo tylos,
už prinokusį vaisių – nunirusių sielų vienybę,

už nušvitusį paukštį virš jos deformuotos galvos
ir už mano akis, kad pamatė tatai kaip vertybę.