– Jus vėl matome BTV eteryje atgimusiame žaidime „Taip. Ne“. Ar svajojote sugrįžti į televiziją?
– Neplanavau ir nesvajojau. O jei ir pamąstydavau apie televiziją, čia matydavau save kitokiu amplua, grįžusią su kitomis temomis. Ir ne anksčiau kaip po dešimties metų, nes norint kažką protinga pasakyti reikia daug žinoti.
– Kaip reagavote, kai iš Arūno Valinsko išgirdote, kad žaidimas atgimsta ir jis neįsivaizduojamas be jūsų?
– Šiaip mes dažnai nesusiskambiname. Žinojau, kad jeigu Arūnas skambina, vadinasi, turi ką pasakyti. Jis man apie „Taip. Ne“ jau buvo užsiminęs anksčiau. Prisipažinsiu, mintis apie atgimstantį žaidimą buvo labai netikėta. Tačiau apsisprendžiau greitai. Aš pagarbiai žiūriu į kiekvieną darbą. Be to, mes vienas kitą jau pažįstame, esame kartu dirbę, tad pamaniau, kodėl gi ne.
– Kaip jūs anuomet patekote į žaidimą „Taip. Ne“?
– Prisimenu, po „Top Modelio“ konkurso man paskambino A. Valinskas ir pakvietė dalyvauti LNK kalėdinėje programoje. Tąkart vaidinau modernią Snieguolę. Paskui jis mane pakvietė būti žaidimo asistente. Maniau, kad vienam kartui, tačiau iš tikrųjų tai užtruko ilgiau.
– Ar greitai supratote vienas kitą?
– Negreitai. Apie pusmetį vienas kitą tyrinėjome, stebėjome tarsi per atstumą. Jutau lyg ir savotišką baimę bendraudama su Arūnu. Matyt, mes abu – nelinkę greitai atvirauti ir įsileisti į širdį naują žmogų. Be to, dar jo humorėlis toks... į kurį reikia „įsikirsti“, mokėti sureaguoti. Arūnas – tikrai sudėtinga asmenybė, kartu labai įvairiapusiška. Jis – labai įdomus ir stiprus, nepaprastai apsiskaitęs, žmogus-kompiuteris.
– Kaip jausdavotės šalia tokio žmogaus?
– Pirmiausia – kaip šalia griežto darbdavio. Jis – griežtas ir reiklus ne tik kitiems, bet ir sau. Bet kadangi aš esu darbšti, pareiginga ir klausau, ką man sako, matyt, jis tai įvertino. Vėliau užsimezgė mūsų draugystė. Tuomet Lapių miestelis, kur buvo įsikūrusi LNK televizija, buvo tarsi koks Tvin Pyksas su savo subtiliomis istorijomis...
– Įvairių apkalbų neišvengė ir jūsų su Arūnu duetas?
– Buvo tokių dalykų. Bet koks vyro ir moters duetas televizijos eteryje gali sukelti žmonėms įvairiausių asociacijų. Arūnas juokėsi, kad net norėdamas taip nepadarysi, kaip mums pavykdavo tiesiog savaime.
– Ar po dvidešimties metų tas jūsų griežtas darbdavys tapo kitoks?
– Manyčiau, jis gerokai pasikeitė: tapo ne toks kategoriškas, labiau tolerantiškas, dar išmintingesnis. Manau, kad su metais mes kiekvienas turėtume taip keistis.
– Liaudies išmintis sako, jog į tą pačią upę neįbrisi. Kaip jūs jaučiatės antrą kartą įbridusi?
– Sako, kad vanduo gali būti ne toks drumzlinas. Įsivaizduokite, aš gerai jaučiuosi. Netgi kaip savotiška nusistovėjusių kanonų laužytoja. Paprastai asistentės būna jaunos – apie dvidešimties. Aš esu vyresnė. Tad mes gal naujus vėjus atpūtėme... Man taip pat labai įdomu stebėti, kaip surandami tie „paslėpti“ klausimų atsakymai. Stebiuosi, kokių protingų žmonių yra.
– Tie, kas žaidimą matė tada ir žiūri dabar, pasakytų, kad žavioji Renata kokia buvo tada, tokia yra ir dabar. Kur to žavesio paslaptis?
– Mes su paaugle dukra Marija kartais net tais pačiais drabužiais dalijamės... Nežinau, kur ta paslaptis... Aš visą laiką esu labai aktyvi, daug dirbu fiziškai, daug valandų praleidžiu gamtoje.
– Žaidimo „Taip. Ne“ dalyviai laimi vertingų prizų. Ar jūs gyvenime esate ką nors išlošusi?
– Ko gero, ne. Esu gyvenimo loterijoje laimėjusi... Manau, kad daug, bet dar daugiau noriu laimėti.
– Sakoma, kam nesiseka kortose, sekasi meilėje. Tikite tuo?
– Aš nežaidžiu kortomis... Visur sektis negali. Čia, matyt, daug lemia karmos dalykai. Manau, jog reikia daug laiko, kad sukauptum pakankamai patirties ir suprastum vertybes bei įgytum drąsos įveikti baimes, paranojas, kurios lydi nuo vaikystės. Tačiau tai turėtume daryti drąsiai, nes turim nedaug laiko... Svarbiausia – ramiai tikėti. Aš esu labai tikintis žmogus, ir tai man labai padeda, nors negaliu sakyti, kad nebūna visokių momentų.
– Jums gyvenime dažniau sekasi ar nesiseka?
– Kadangi iš prigimties esu darbšti, savo darbštumu esu nemažai pasiekusi. Gebėjimų taip pat negalima „nurašyti“, kaip ir galimybės atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Dar yra asmeniniai dalykai, kurių darbštumu neužsitarnausi. Esu laiminga, kad turiu vaikus – trylikametę Mariją ir penkerių greitai sulauksiantį Justą. Man patinka mano šeima.
– Ar vaikystėje svajojote patekti į televiziją?
– Mano svajonės klajojo tarp medicinos ir gamtos. Kadangi aplinkybės susiklostė taip, kad negalėjau rinktis medicinos, turėjau pasiieškoti darbo, kad prasimaitinčiau. Nuėjau į ligoninę dirbti sanitare. Paskui dirbau radijo stotyje M-1. Kai tiesiog gatvėje mane „pasigavo“ dizainerės Ramunė Piekautaitė ir Julija Žilėnienė, netikėtai prasidėjo mano modelio karjera. Vaikystėje nemėgdavau painiotis, maišytis kam nors po kojomis. Tas dalykas išliko iki šių dienų. Galėčiau būti gerokai įžūlesnė pramogų versle ir santykiuose. Tačiau mano darbus vainikuoja darbštumas, drausmė ir tam tikras rimtumas. O vadovaujantis tokiomis nuostatomis atsiranda ir pasitikėjimas.
– Modelio karjera jus bene labiausiai išgarsino. Ar visada patiko šis darbas?
– Įžengusi į mados pasaulį, tapau žinoma. Vėliau perėjau į užkulisinį darbą mados versle. Dabar čia jaučiuosi gerai, nes žinau, ką darau, suprantu ir išmanau šios veiklos strategiją. Be to, šioje srityje esu pakankamai drąsi. Tačiau, be mados, mane traukia ir gamta. Mano seneliai buvo ūkininkai. Vaikystės vasaras su broliu leisdavau kaime. Tad nors gimiau Vilniuje, širdyje jaučiuosi visiška kaimietė.
– Daugeliui buvo didelė staigmena sužinojus, kad madų pasaulio garsenybė įsigeidė studijuoti landšafto dizainą...
– Dar nesu apsigynusi diplominio darbo. To link einu mažais žingsneliais. Toks mano pasirinkimas buvo didelė staigmena ir mano tėvams, ir mano dabartiniam mokytojui Vladimirui Eicher-Lorkai, su kuriuo dabar dirbu bendrovėje „Floralita dizainas“. Atvirai sakant, tie dalykai man visą laiką patiko ir rūpėjo. Tačiau rimtesniam žingsniui reikėjo subręsti. Manau, kad aš tam subrendau, ir nusprendžiau žengti į tą sritį. Tai nepaprastai įdomus pasaulis, visai kitoks nei mados. Augalai ir gamta tavęs niekada nesužeis, kaip tai gali padaryti žmonės. Gamtoje praleisdama ištisas valandas ir dirbdama fizinį darbą jaučiuosi dvasiškai ir fiziškai stipresnė. Tokių savybių reikia ir dirbant mados pasaulyje.
– Ar tarp sodininkystės ir mados yra bendrų dalykų?
– Bendra yra estetika. Man patinka grožis. Dar yra forma, spalvotyra. Ir čia, ir ten yra žmonės – iš įvairių šalių, su įvairiomis filosofijomis... Didelis pranašumas – suvokti tuos dalykus ir kurti tai, kas žmonėms gražu.
– Įgijote landšafto kūrimo žinių, o kas toliau – sodyba kaime su jūsų puoselėjama gamtos grožio oaze?
– Labai to norėčiau. Tačiau kurti tą oazę norėčiau ne viena, o su...