- Šios viešnagės Lietuvoje metu dainuosite net dviejose skirtingų teatrų operose – šį šeštadienį Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atliksite Nemorino vaidmenį (opera„Meilės eliksyras“). Pirmadienį „Siemens“ arenoje dainuosite „Bohemoje“. Kam teikiate pirmenybę ir prioritetus derindamas savo koncertinį grafiką?
- Seniau, būdavo, iš teatro ar festivalio man su pasiūlymu padainuoti paskambindavo likus mėnesiui iki renginio. Retai kada būdavo įmanoma įsprausti koncertą likus tokiam trumpam laikui. Dabar jau teatro vadovai išmoko tartis dėl repertuaro prieš pusantrų metų. Tuomet aš žiūriu, kada turiu laisvą savaitę, koks repertuaras teatre. Neretai rezervuoju ir visą mėnesį, kad galėčiau sudalyvauti naujos operos pastatyme. Kai vyksta spektakliai, kuriuose esu dainavęs prieš tai, užtenka kelių repeticijų prisiminti savo programą. O jei vyksta naujas pastatymas, jam reikia ruoštis apie mėnesį laiko. Tačiau vis rečiau turiu tokį malonumą likti Lietuvoje visą mėnesį ir ruoštis vaidmeniui. Pastarąjį kartą, kai vyko „bohemiečių“ „Onegino“ pastatymas, atvykau iki premjeros likus porai dienų. Bet aš padariau visus namų darbus būdamas Australijoje.
- Įdomu tai, kad Nacionalinėje Anglijos operoje debiutavote būtent su Nemorino vaidmeniu Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“...
- Tai buvo prieš porą metų. Taip jau nutiko, kad mano debiutas buvo išprovokuotas pagrindinio atlikėjo ligos. Man teko jį pakeisti. Buvau pimasis solistas nuo 1970 metų, kuris Nemorino partiją dainavo italų kalba. Nes visos kitos „Meilės eliksyro“ partijos atliekamos anglų kalba. Tuo metu niekas nežinojo apie itališką vertimą. Manau, kad man puikiai pavyko suvaidinti italų emigrantą – automobilių mechaniką, 1950-aisiais gyvenusį Amerikoje, bet niekaip negalintį išmokti anglų kalbos. Visiems žiūrovams ta idėja labai patiko. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau tokią publikos reakciją ir tokius aplodismentus. To savo karjeroje dar nebuvau patyręs. Tačiau tai buvo svarbus įvykis visame Londono kultūriniame gyvenime. Visi laikraščiai apie tai rašė. “Meilės eliksyras“ iššaukė diskusijas, kad Anglijos nacionalinei operai reikėtų grįžti prie tos kalbos, kuria parašyta opera.
- Operos solistams tuos pačius vaidmenis neretai tenka atlikti ir kitose šalyse, skirtinguose pastatymuose. Kuo skiriasi lietuviškas „Meilės eliksyras“ nuo, sakykime, britiško?
- Škotijoje „Meilės eliksyras“ buvo ganėtinai tradicinis, jį režisavo Glazgo teatro įkūrėjas. Pastatymas buvo su tradiciniais Toskanos kaimiečių apdarais. Oskaras Koršunovas „Meilės eliksyro“ operoje norėjo parodyti autentiškesnę aplinką. Tačiau Lietuvos pastatymą vis dėlto priskirčiau prie tradicinių, o ne supernovatoriško.
- Anglijoje gyvenate jau daugiau nei dešimt metų. Pelnytai galite save vadinti londoniečiu...
- Taip, jau vienuoliktus metus gyvenu Anglijoje, tačiau aš save linkęs labiau vadinti Europos gyventoju. Nes Londone praleidžiu ne daugiausiai savo laiko. Gal nebent šiais metais, kai dirbsiu Karališkojoje operoje. Tačiau apie 80 procentų praleidžiu svetur.
- Viename interviu esate sakęs, kad Londone yra jūsų šlepetės, o pats blaškotės po visą pasaulį. Kuri šalis jums arčiausiai širdies? Galbūt Prancūzija, kur yra jūsų namas?
- Prancūzijos gyventojai visada mane žavėjo savitu gyvenimo būdu, bendravimu. Be to, jei dirbu kur nors Prancūzijoje, galiu sėsti į traukinį, ir bet kada nuvykti į savo vasarnamį. Jaučiuosi ten kaip namuose – esu pripratęs prie tos aplinkos. O kalbant apie svečius kraštus... Lengviau dirbti tuose miestuose, kur jau esu lankęsis prieš tai. Stengiuosi apsistoti tuose pačiuose butuose. Tai suteikia šiokio tokio stabilumo jausmą. Šį sezoną manęs laukia nauji žemynai – žengiu pirmuosius žingsnius Amerikos rinkoje. Po poros savaičių skrisiu už Atlanto, kur dainuosiu su Bostono orkestru. Vėliau dainuosiu Tokijuje. Labai laukiu toks kelionės, nes pamėginsiu suderinti darbą su laisvalaikiu – ketinu pasiimti porą laisvų savaičių ir pakeliauti po Japoniją.
- Kaip suprantu, monotonija jūsų gyvenime nekvepia?
- Iš šalies galbūt ir atrodo, kad tos rutinos nėra, bet tas pats keliavimas kažkuria prasme tampa monotonija. Reikia važiuoti į oro uostus, laukti lėktuvų, vėliau prasideda repeticijos. Tik tiek, kad keičiasi darbovietė ir žmonės. Bet labai sunku nebūti namuose, pasiilgstu savo erdvės. Nors aš neprisirišu prie daiktų, kaip sakant vazelių ir servetėlių. Į gyvenimą nežiūriu taip smulkmeniškai.
- Kai Lietuvoje lankėsi operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, ji prisipažino, kad prieš pasirodymus stengdamasi tausoti savo balsą riboja bendravimą su draugais ir artimaisiais - daugiausiai laiko praleidžia ilsėdamasi viešbutyje. Ar jūs taip pat laikotės panašios disciplinos?
- Taip, kalbėjimas nuvargina. Pasirodymo dieną stengiuosi kalbėti kuo mažiau ir tausoti savo balsą. Mūsų balso klostės ir raumenėliai nėra dideli, reikia juos saugoti. Panašiai atsakytų kiekvienas dainininkas. Lygiai taip pat, kaip ir sportininkams prieš varžybas, mums prieš svarbius koncertus reikia gerai išsimiegoti, pailsėti.
- Ar turite tradicijų, kurias puoselėjate, kai grįžtate į gimtinę?
- Grįžęs pirmiausiai susitinku su savo šeima, draugais. Negaliu sakyti, kad jų likę daug. Bet jie laiko patikrinti ir susitikimai su jais yra patys mieliausi. Internetinis bendravimas su artimais žmonėmis niekada neatstos gyvų pokalbių. Man paprasčiausias pasivaikščiojimas po Vilnių yra didelis džiaugsmas. Niekada nevažiuoju į teatrą ar Kongresų rūmus su transportu, nes noriu pasivaikščioti. Dažniausiai laikas Lietuvoje būna suplanuotas minučių tikslumu, todėl šįkart savo vienintelį laisvą vakarą norėčiau nueiti į teatrą. Labai pasiilgstu lietuviškos dramos. Paprastai lankausi Mažajame teatre, esu didelis Rimo Tumino gerbėjas.
- Kokie reikalai ir kada jus vėl pašauks į Lietuvą?
- Kitų metų vasario mėnesį. Turiu tradicija tapusius Lietuvos Valstybinio simfoninio orkestro koncertus. Todėl padovanosime tris pasirodymus Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus publikai. Su Vilniaus miesto opera taip pat turėsiu tris „Verterio“ spektaklius. Nors mano kelionės į Lietuvą nebūna tokios dažnos, kaip norėtųsi, bet juk svarbiausia kokybė, ne kiekybė. Man visada norisi nustebinti publiką savo darbais ir naujais kūriniais.
- Šią savaitę buvo garsiai paskelbta apie apie „Vilniaus miesto operos“ teatro įkūrimą. Tapote vienu iš naujojo teatro valdybos narių. Tokios pareigos labai įpareigoja, tiesa?
- Taip jau išeina. Bet aš esu laisvai samdomas dainininkas nuo 2007 metų, kai baigėsi mano sutartis su Frankfurto operos teatru. Tikiuosi tokiu ir likti. Dalyvavimas Vilniaus miesto operos teatro kūrime yra įrodymas, kad palaikau šią idėją ir mano paties dalyvavimas operos veikloje bus daugiau artistinis. Jokiais būdais nepretenduoju sėdėti ofise ir atlikti veiksmus, kurių nemoku atlikti. Tačiau dainuodamas Vakaruose susitinku su gausybe atlikėjų, režisierių. Todėl tariantis su jais asmeniškai dėl pasirodymų būna daug daugiau galimybių juos pakviesti į Lietuvą. Teatro sukūrimas yra labai brangus dalykas, bet džiaugiuosi, kad Lietuvos sostinė galės pasigirti turinti du operos teatrus. Manau, kad Vilnius dėl to tik išloš. Labai tikiuosi, kad mūsų miesto valdžia globos šią idėją.
