- O kokia profesinė aplinka patogesnė, rusų ar anglų? Kur geriau dirbti, kur labiau įprasta?
- Jos skirtingos. Kas geriau – obuolys ar kriaušė?
- Kai kam labiau patinka obuolys, kai kam – kriaušė. O jums kas labiau?
Ir išgirstate tokį atsakymą:
- Man patinka ir obuoliai, ir kriaušės. Visa tai priklauso nuo konkrečių aplinkybių.
Na gerai, galvojate jūs, viskas aišku – profesiniai ryšiai, pareigos, diplomatija ir taip toliau – suprantama, paklauskime ko nors neutralesnio:
- O kur jums labiau patinka vaidinti – kine ar teatre?
- Na, - linksmai nutęsia Ingeborga, - tai tarytum paklausti: “Ką labiau mylite – mamą ar tėtį?”
- Bet kinas ir teatras – tai ne mama ir tėtis, kodėl gi neatsakius? Kai kam labiau patinka vaidinti kine, kai kam – teatre, - nesiliaujate spirtis.
- Jei bus teatro projektas, kuris man patiks – vaidinsiu jame, bus kino – rinksiuosi kiną.
Štai taip: ramiai, meiliai ir kantriai.
Pokalbio pabaigoje, žvelgdami į nuostabią “vintage” Ingeborgos nuotrauką, kur ji vaizduoja nespalvoto kino žvaigždę, griebiatės, atrodo, paties steriliausio klausimo – klausiate apie aistrą kino klasikai. Ir štai tokį gyvą ir žaismingą atsakymą gaunate:
- Na, nepasakyčiau jums jokios konkrečios pavardės. Man patinka visos – Greta Garbo, Marlene Dietrich, Catherine Hepburn, Audrey Hepburn, Ingrid Bergmann – visos man įdomios.
Išeina taip, lyg su anglų futbolo komandomis, kurios jai taip pat patinka visos – nuo “Manchester United” iki “Arsenal”.
Kalbėtis su Ingeborga – vienas malonumas: greita reakcija, gausi intonacijų kalba, nuolat pertraukiama žaismingo juoko, ir neišsenkantis asmenybės žavesio švytėjimas, dosniai dalijamas aplinkiniams. Vienu žodžiu, toks mielas, žavingas, atviras žmogus – tikras lobis!
Tačiau kažkur apie šio nuostabaus bendravimo vidurį pradedate jausti keistą nerimą, o pabaigoje – jaustis tiesiog apkvailinta: jūs vėl negavote nieko daugiau, be tų penkių – septynių istorijų, kurias skaitė dešimtyse kitų jos interviu: kaip puiku sekmadienio rytą keliauti laikraščio, kaip ištekėjusi už anglų teatro režisieriaus Saimono Stoukso ji pamėgo anglišką futbolą, kaip jiems su vyru patinka ilgi pasivaikščiojimai ir kaip ji dievina visokias technikos įmantrybes – kompiuterius bei mobiliuosius telefonus. Ir apskritai kokia nuostabi jos šeima – mama, sesuo, giminaitė, teta, senelė, kuriai sukako šimtas metų.
Nieko, be “nuostabu”, “puiku” ir “man viskas įdomu”. Ir taip – apie kiekvieną būties reiškinį, ar tai būtų Tomas Cruise’as, su kuriuo ji filmavosi pirmojoje “Neįmanomoje misijoje”, ar striptizo mokytoja, pas kurią ji keletą mėnesių mokėsi prieš “Kloakos” premjerą.
Čia, tiesa, reikia pasakyti, kad Ingeborga puikiai supranta, jog tai, kas susiję ne su darbu apskritai, o su kiekvienu atskiru projektu, negali būti nusakyta įprastiniu “gerai” ir “nuostabiai”. Čia būtinos kokios nors konkrečios istorijos – ir pasakoja ji jas nuostabiai: juokingai ir ironiškai.
- Man visuomet patiko kažką nugalėti, net jei tai smulkmenos. Šioje situacijoje išmokau šokti striptizą: sugaišau galybę laiko, jėgų, energijos, bet scenoje tai atlieku profesionaliai. Labai daug žmonių prieina po spektaklio ir sako: “Kaip tai puiku!” Dabar – taip, bet jei būtumėte matę mane pirmuosius kartus – buvo ne kas! – Ingeborga pratrūksta juoku. – Mano vyras davė man patį geriausią patarimą: “Kai tik pradėsi repetuoti, iš karto nusirenk. Netausok savęs premjerai, generalinei repeticijai – renkis iš karto, ryškiausioje šviesoje, ir viską rodyk. Todėl, kad, - sakė jis, - po trijų kartų visi nusispjaus į tai, kad tu nuoga, tai bus nebeįdomu, ir visi susikoncentruos ties vaidyba.” Bet klausimas ne apie tai, kad nusirengti, o tai, kaip padaryti tai teisingai. Mano kolegos matė – mes vakar kaip tik tai atsiminėme, - ir vėl užkrečiamas juokas. – Kaip aš susipainiodavau kelnaitėse, kaip griuvinėjau – buvo kažkas tokio!
Žinoma, tame ji visa, su visomis istorijomis apie jos tikslumą, punktualumą, kantrumą, mokėjimą elgtis filmavimo aikštelėje, racionalumą kuriant vaidmenį. Profesionalė, gebanti viską nugalėti, išmokti visas “mažas gudrybes” ir žinanti savo kainą – tai svarbiausia, ką ji taip kruopščiai puoselėja savo reputacijoje. Valia, protas, darbštumas, sveikas protas – santūrus šiaurietiškas būdas.
- Kas tai? Prigimtis, būdas ar kruopščiai sukurtas įvaizdis? – “naiviai” klausiu Ingeborgos.
- Na, jei tai tik viešas įvaizdis – niekuomet jums to neprisipažinsiu. Juk ne išpažintį jums atlieku, kaip sakė Pugačiova – tai juk interviu… Niekaip savęs neapibūdinu, neklijuoju etikečių. Kaip galima pasakyti apie žmogų – “jis toks ir toks”. Niekada nieko neįmanoma žinoti tiksliai, viskas priklauso nuo aplinkybių.
Taip, ji tikrai neprisipažįsta, bet būtent šiuo savo “neprisipažinimu” daug apie save pasako. Tai, kad tokį įvaizdį – draugiškos, bet santūrios, emocionalios, bet sveikai mąstančios, bendraujančios, bet šiek tiek nutolusios – ji laiko tinkamu aktorei ir sau.
Ir tai, panašu, ne poza, o pozicija: žinomam žmogui palaikyti visuomenės dėmesį sau kur kas paprasčiau atveriant sielą ir pasakojant nesuskaičiuojamą daugybę pikantiškų smulkmenų apie savo įžymius kolegas. Bet tas įvaizdis, kurį pasirinko Ingeborga Dapkūnaitė, reikia pripažinti, atrodo ganėtinai patrauklus, kaip ir jos mokėjimas šį įvaizdį palaikyti.
Matyt, dėl jos santūrumo ir atsakingumo būtent ją, Baltijos šalies atstovę, nuolat kviečia vaidinti rusų aristokrates, kaip kad Nikitos Michalkovo filme “Saulės nuvarginti” arba Dmitrijaus Meschijevo “Cinikuose”. Todėl Dapkūnaitė, nepasižyminti atviru seksualumu – jokių juslingų lūpų ar pikantiškų formų - Rusijoje gauna lemtingų moterų vaidmenis: tuose pačiuose filmuose “Cinikai”, “Saulės nuvarginti”, Valerijaus Todorovskio “Pamaskvio vakaruose” ir Piotro Todorovskio “Intermergaitėje”. O Vakaruose jos linksmumą ir optimizmą veikiausiai laiko specifiniu slavišku širdingumu ir kviečia vaidinti tai Odesos prostitutes, kaip praėjusiųjų metų Stefano Vjuje filme “Žiemos kaitra”, tai abstrakčias slavų prostitutes – kaip “Kloakoje”.
Beje, apie “Kloakos” recenzijas – nors daugumoje jų pjesė vadinama “tuščia” ir “nerimta”, pabrėžiama, kad būtent Ingeborga, pasirodanti scenoje su keista žodžių tirada “lyg rusų, lyg gimtąja lietuvių kalba”, sukelia tikrą užuojautą ir yra geriausias momentas pjesėje.
- Tikrai? – sušunka Ingeborga, kai persakau jai šiuos atsiliepimus. – Kaip miela! Kas tai per recenzija – atsiųskite ją man! Jūs žinote, kad neskaitau recenzijų! Pasakysiu jums: tai mano principas – neskaityti recenzijų. Londone keturias savaites repetuoji, paskui pasirodai publikai, bet spaudos atstovai neateina. Žurnalistai pasirodo vieną siaubingą vakarą, iš karto visi, ir paskui apie tai parašo. Esmė tokia, kad vaidinu tame spektaklyje aštuonis kartus per savaitę, kasdien, o trečiadieniais ir ketvirtadieniais – po du kartus (sekmadienis - išeiginė). Jei mane, šiurkščiai sakant, recenzijose apipylė purvu, ar galite mano būseną kiekvieną vakarą, išeinant į sceną vaidinti?
- Taigi jums svarbu, ką rašo kritikai. Jei žmogus teigia, kad neskaito recenzijų, vadinasi, jam tai svarbus dalykas, - stengiuosi užklupti Ingeborgą.
Tačiau ji – atsikalbinėjimų, pasiaiškinimų ir kitų gynybos priemonių meistrė.
- Žinoma, kritikai daro įtaką, tačiau tai – tik mažas žmonių procentas. Įsivaizduokite, kas vakarą ateina žmonės – tai tūkstančio vietų salė – sumoka po keturiasdešimt svarų, kad pasimėgautų ta “nerimta’, ar kaip ją ten pavadino, pjese. Vis tiek turiu tai daryti. Geriau save pasaugoti, nes spektaklis vis tiek rodomas, ir tai, ką pasakys kritikai, nepakeis mano vaidmens. O be to, man vis tiek papasakos: “O tu skaitei tai ir tai?”
Taipogi ji išsisuka ir nuo klausimų apie Holivudą – kaip jai ten sekėsi dirbti, ar ji mėgino ten padaryti karjerą.
- Nepažįstu Holivudo. Visi kalba: “Dapkūnaitė filmavosi Holivude”, - Ingeborga reikšmingai patyli ir iškilmingai tęsia, - Niekada nesifilmavau Holivude. Filmavausi juostose “Misija neįmanoma” ir “Septyneri metai Tibete” – tai buvo didžiulio biudžeto filmai, bet vienas jų buvo filmuojamas Argentinoje, kitas – Prahoje ir Londone. Niekad gyvenime netgi nebuvau Los Andžele.
Va taip. Ir paskui viskas kaip įprastai: koks nuostabus režisierius Kevinas Spacey, kokie neįtikėtini spektaklio prodiuseriai, teatro savininkė ir taip toliau pagal sąrašą.
Mūsų pokalbio pabaigoje Ingeborga saldžiausiu ir labai patenkintu balsu sušunka:
- Su jumis šnekėtis buvo vienas malonumas! Jūs nepasiduodate triukams.
- Jūs taip pat, - visiškai nuoširdžiai atsakau aš.
Ir iš tiesų taip ir yra. Bandžiau ją pergudrauti, išprovokuoti vertinimams ir nuosprendžiams, bet ji nenusileido nė per nago juodymą. Ir apskritai dėl to nesigailiu. Deklaruojamame nuoširdume dažniausiai nebūna nieko tikro ar gyvo, tuo tarpu Dapkūnaitės geranoriškame uždarume ir šaltame profesionalizme esti jėga ir tiesa.
